Ar matei kaip šiandien dieną sveikino pilki pūkų skliautai?..
Angelai gležnais sparnais išdraskė rojų. Mažais kąsneliais barstė Tau. Ir Man. Galbūt ir Jiems. Arba tiesiog mėtė išmaldos trupinius...Nakčiai.
Ir dieviški kąsneliai Rojaus. Šaltais pirštukais skruostą lietė. Ne Tau. Bet vis tik… Naktį į šilkus surišo.
Ir… dviem mirksniais paskendau. Rojaus kąsnį vyzdžiu pagavau. Skilau. Nors apsunkusios blakstienos obuolį Akių seniai ūkais užklojo.
Visgi…angelai maitino. Lūpas. Sielą. Gležnais sparnais paglostė. Užmiršau. Ir Rojus šiandienos nebepaliko. Tik Naktį. Švelniom lūpom išbučiuoja. Tavo. Mano. Lango stiklą…vyzdį su įtrukiu.
Ir tegu…duženom per vėją bėginėja Raudoni bateliai karameliniu skliaustų. Vis tiek per vakarykštį Rytą. Trupiniams surinkt.
Tuščios gatvės, nuogi medžiai, verkiantis dangus.. Arba kitaip – virpanti vienatvė. Žmonės jaučiasi laimingi, kai turi JUOS, mylinčius, artimus žmones. Atrodo, jog taip turi būti ir bus, bet ateina akimirka, kai tos mylinčios akys pasidaro abejingos. Atrodo, jog visas pasaulis nusisuko nuo tavęs. Tada jautiesi bejėgis, kaip kūdikis be šiltų mamos rankų, jautiesi pamirštas, kaip parko takelis rudenį, lyjant lietui ir krintant auksiniams lapams, kurie pasidaro pilki ir niūrus. Vakarais sėdi prie lango, žiūri į žibintų apšviestą gatvę, matai skubančius žmones, kupinus rūpesčių. Kaip norisi tada surikti visam pasauliui: „Ei, aš čia ir man reikia šilumos!“ – Užsidarai savyje, nes supranti, jog niekas nesupras, net nebandys suprasti. Regis, esi tik su savimi, savo liūdesiu, abejonėm, mintim.. Bandai jas tvarkingai sudėlioti, bet viduje siaučiantis uraganas neleidžia to padaryti. Išeini į gatvę, susilieji su žmonių minia, bet tavęs niekas nepastebi, visi skuba gyvenimo traukiniu. Nenori nieko matyti, nes nenori suprasti dar kartą, jog esi nebereikalingas taip, kaip mažylio žaislas, kuris laikui bėgant darosi jam vis neįdomesnis, kol galiausiai jį išmetą į rūsį Eini į parką, vienišu keliuku, alsuoji grynu oru, jauti tave glostantį vėją , kuris bando tave paguosti, lyg jaustų kiekvienu odos lopinėliu tavo vienatvę. Staiga pravirksta dangus, iš juodų debesų ima kristi lietaus lašų pavidalo ašaros, kurios bando nuplauti tavo abejones. Užsimerki, jauti kaip darosi šlapia, per kūną bėgioja ‚skruzdėliukai‘. Kai atsimerki, pamatai atbėgantį mylimą draugą su skėčiu rankoje. Pribėga, apkabina, nušluosto veidą o tu jauti, kaip vėl grįžta džiaugsmas ir tikėjimas. Dangus pragiedrėja, išlenda saulė, glostydama auksiniais spinduliais tave, o vienatvė kartu su juodais debesim pasitraukė.
Ar ten Mūsų sapnai gardesni?..
[Ar ragavai Gyvenimo?]
Sukūrėm jį kartu. Iš saldaus glajaus tapiau svajones...- Lengvas..kaip vanilinės snaigės tarp ūkanotų skliautų... O tu iš lipnaus medaus dėliojai troškimus... Tiek, kad pasisotintų mano Laisva Siela./
Iš stebuklų šalies tarp pirštų šildžiau mūsų nuoširdumą...* Tu – Beprotiškai mielą Keistumą. [Ar pameni?..] Ar pameni, kaip buvo gera ilsėtis Mūsų pievose ir iš debesų dėlioti Susižavėjimą?.. Nesibaigiančią Fantaziją.. Palaimos trupinius...
O ar Tu nepamiršai, kaip Birželio naktį..- tokią vaizduotei neišmatuojamą*- kvietei mane ant aukščiausio kalno skaičiuot Žvaigždučių?..
MEILĖ tiesiai iš tavo delnų..} Ašaros perrėžė Tylą. Dabar pirma naktis, kai Tu man dovanoji sparnus.. Norėjau sušukt, kad aš vis tiek Laisva ir Niekam nepriklausanti!
Bet..- Tavo žaliai rudos akytės užčiaupė mane. Mačiau daugiau nei galėtum apsakyt žodžiais.
Negalėjau nepriimt Tokios dovanos... Nes be Tavęs nebemokėčiau rast savo ribų.. Tu – mano Dangiškieji namai. Mano Pasaulio tvirtovė.. – Nesugriaunama ir neužmatoma..
Mano Angelas Man dovanoja Sparnus, išdabintus Meile...~~~ Mūsų Sparnai – Mūsų bendra Nepriklausomybė ir neatskiriama Siela.
Tarp vėjyje šokančių rožės žiedlapių dėlioju Tau pažadą...
Tokią pat Nenuspėjamą Birželio naktį pažadu atiduot Tau savo sapnus.
Nes Tu mano mylimiausias! - per apsnigusias pievas...
Aš – Tavo Tobuliausia Bespalviame Angelų slėnyje...
Mūsų praeitis taps nemirtinga.. Nes mes privalome sukurti Rytojų KARTU
