Kasdienybės
kupinos mano kambario keturios sienos, kurios kiekvienos dienos vaizdus
įsisavina visam gyvenimui ir palieka maža viltį, jog kažkada aš galėsiu
viską prisiminti vos paprašius jų prabilti. Bet taip nebus. Žinau.
Žinau,
kad kiekviena diena bėgs maratoną, vis bandys pirmauti ir neprarasti
paskutinės vilties , kuri vakar buvo pastiprinta vyno taure. Ir aš
žinau, kad retkarčiais per daug save spaudžiu, bandau šypsotis ir
parodyti žmonėms, kokia aš laiminga ne savo dirbtina , bet tikra
šypsena.Bandau įrodyti, kad tokių laimingų kaip aš – nėra.
Bet kai suvoki, kad tau iki pilnos laimės trūksta dar mažiausiai
tūkstančio ir septynių laiptelių – nusivili ir lauki vakaro, kada ant
tavo stalo vėl stovėl vyno butelis, nuskandinantis visą blogą energiją
ir neviltį.
O sienos viską įsimins, nes joms vynu nepraplausi atminties, nors ir nudažysi sienas raudonai.
Paskubomis
atsuki nugarą vienatvei, o ji pradeda lyt tau ant galvos. Užsimerki,
kad nematytum skaudančių vaiko ašarų ir pradeda sapnuotis naktiniai
košmarai. Nesuvoki viso to prasmės, draskaisi eiškodamas atsakymų, kol
galų gale atsitrenki į devyniom spynom užrakintus vartus ir vėl atsiduri
naujo labirinto pradžioje.
Būna
kartais per daug jausmo, kartais per daug liguistų obsesijų, o
retkarčiais peiliai sminga ne į medį, o į širdį. Skaudžiai žalodami ir
palikdami dievų valioje. Nėra čia romantikos, tik..
Kartais
marcipano gabalėliai įstringa tarp pirštų, tada kvepia kažkuo, kas bus
tik rytoj, kažkuo, kas neturi atsvaros taško, neturi nei pradžios, nei
pabaigos, kas mintyse tampa gražiausiu vakariniu lūdesiu.
Aš turėjau Tau parašyti šį trumpą laišką, kad pasakyčiau, kaip aš rūpinuos Tavimi. Aš mačiau Tave vakar bekalbantį su draugais. Laukiau Tavęs visą dieną, tikėdamasis, kad panorėsi pakalbėti su manimi. Aš daviau tau saulėlydį, kad jis užbaigtų Tavo dieną, ir vėsų dvelksmą, kad Tu pailsėtum. Laukiau. Tu neatėjai. Tai mane įskaudino. Tačiau tebemyliu Tave, nes esu tavo draugas. Mačiau Tave miegantį praeitą naktį ir norėdamas paliesti tavo kaktą, išliejau mėnulio šviesą ant Tavo veido. Vėl laukiau, norėjau ateiti, kad mes pasikalbėtumėme. Aš tiek daug norėčiau Tau pasakyti...
Tu atsikėlei ir išėjai mąstydamas apie savo rūpesčius. Mano ašaros buvo lietuje, kuris krito ant Tavo veido. Jei tik Tu išgirstum mane. Aš myliu Tave. Aš visą laiką stengiuos tai Tau pasakyti per žydrą dangų ir žalią pievą. Aš šnabždu Tau medžių lapuose ir gėlių spalvose. Šaukiu apie tai kalnų šaltiniuose. Mano meilė Tau yra gilesnė už vandenyną ir didesnė už didžiausią Tavo širdies troškimą.
Prašau Tavęs, pakalbėk su manimi. Prašau Tavęs, neužmiršk manęs. Aš norėčiau pasidalinti su Tavimi daugybę dalykų...
Daugiau netrukdysiu Tavęs. Tai Tavo sprendimas. Aš išsirinkau Tave ir vis tebelaukiu, nes esu Tavo draugas ir myliu Tave.
Kai žemę apgaubia vėsa, kai rytą apkabina tiršta migla, kai mintimis grįžtam atgal, ateina ruduo.
Kai jis ateina, gatvėje jauti tą melancholišką nuotaiką, kuri priverčia tave stabtelti ir niekur neskubėti, skirti laiko sau, pasinerti į tylą, tarp savo minčių, tarp vėjyje šokančių, saulės nubučiuotų medžių lapų, įkvėpti to tyro, rudeninio oro. Džiaugiesi kiekviena akimirka, menkiausia smulkmena, juk tik tai suteikia galimybę laimei ateiti pas mus. Mažas šypsnis, plačiai atmerktos akys į rudens žavesį, į jo subtilų, o kartais grubų elgesį. Jauti? Verkiantis dangus perrėžia akimirką, ruduo lietumi krinta žemyn, iš pilkos, beribės erdvės, kupinos minkštų, pūkinių debesų, krinta mums į glėbį, o vos jaučiamas vėjas ramindamas mus vis apkabina. Negi tai nenuostabu? Negi nejauti to, ką tomis akimirkomis jaučiu aš? Vienišos gatvės, apklotos auksiniu gaubtu, nes tu nematai rudenyje to, ką matau aš. Tik jame laukia ilgesys, šaltos naktys ir medžių šlamesys, kurio mums kartais taip trūksta, tam, kad pajustume pilnavertiškumą, nėra nieko, kas būtų nudažyta viena spalva, ten, kur yra tamsa, visada yra ir šviesa, tiems, kurie tiki ir gyvena su laime. Ruduo, jis ateina, o palikęs įvairiaspalvius jausmus, išeina.
Minutė tylos.
Ilgesingas žvilgsnis pro langą.
Rutina.
Judantys žmonės.
Gyvenimas...
Palydėjom saulėlydį.
Jis nusileido už kampo.
Ten.
Vienas kitą paleidom.
Norisi grįžti.
Kasdienės mintys.
Sapnai...
Svajonių atomai.
Ilgesio ašara.
Prirūkytos laiptinės.
Buvo laikai...
Minutė tylos.
Kartu.
Du viename.
Po vieną?
Valandos-sušilti.
Minutės-svajoti.
Sekundės-bučiuoti.
Tu!
Taip tu!Kur dingai?
Tyla.
Alkoholis.Cigaretės.Bučiniai.
Savižudžiai.
O mums buvo gera.
