Kaip dievinu nakties ramybę. Jos grožį ir tylą. Ir Tavo kvapą joje.
Mielasis, kodėl sustoji kvėpuot, kai miegi?
Atmerktom akim sapnuoji rytą, šviesioj sujauktoj palėpėj, kurioj ant palangės padėjus sparnus aš rašau Tavo šviesą ir nenusakoma ramybę ant vynu nudažyto popieriaus lapo.
Netyčia užkliudyta gitaros styga davė toną ilgesiui. Aš dievinu Tavęs ilgėtis. Užmerkus akis prisiekiu, galiu jausti kaip mane lieti, lyg alsavimas šaltas persmelkia kaklą. Ir tas Tavo kvapas, kuriuo persmelki mano pavargusius pečius, savo suskeldėjusias nuo netikrumo rankas glaudi prie mano krūtinės. Bet širdis, ji neplaka, tas devynias sekundes. Ir tada, kai Tu išeini, aš vėl pradedu gyvent, atmerkiu akis ir aklinoj tamsoj nieko nematau, tik užuodžiu gaivų vandenyno kvapą.
Tada aš žinau, meile, kad Tu – naktis. Paslaptis, kurios niekada nenoriu išsiaiškint.

nes kai naktis ateina
sielos pabunda
pasiklydusios, pasimetusios
išsiilgusios, alkanos.

ir aš nebūsiu tas, kas buvau vakar
ir nesu tas, kas būsiu rytoj
ir visai nesvarbu, nes esu kas esu

išblykšusias svajones,
senai pamirštas ir velniop pasiųstas,
grąžino ir į širdį smeigė,
nes dabar galiu,
nes dabar vėl tikiu,
nes aš vėl esu.
kuo būsi tu?

lėksi per dangų, sparnais pakirptais,
rudeniu kuždėsi,
švelniausius žodžius,
aimanuosi ir dejuosi,
geisi ir tikėsi.
ir viskas be paliovos.
Tu rėki, keiki, pyksti ir vėl grįžti,
nes mes alkani, nes mes nuplauti.

pamiršęs visas bėdas,
Tu dangum skraidei,
širdis daužei, aistroj paskendai
pasotinai sielą, išvarginai kūną
lūpom saulę lietei,
bemoliais kelius pradarei,
poemom savo sirgai,
iš laimės verkei,
tikėjai,
šypsojais
ir save iš naujo radai.

naktim lėkei, tirpai,
iš gėrio,
palaimos.
leužei standartus ir
kūrei taisykles,
pasaulį gražesniu padarei,
blogį nuo gėrio atskyrei,
šaltį ir tamsą anapus palikai.

tu laimingas buvai,
nes Tu sapnavai.

šis vakaras kvepia svajonėmis. jauku. bet būtų dar jaukiau, jei galėčiau pabėgti ten, kur nėra laiko,

nėra ribų.

kur skamba jauki muzika, rytai kvepia mėtomis, o vakarais, saulei leidžiantis, apibrėžtumas ištirpsta.

kai vakaras, rausvėjant dangui,

jo vardu dainuoja apie šviesas akyse, šilumą delnuose ir PILNATVĘ laisvėje. basom lakstyti per džiaugsmą

ir naktimis paskęsti žvaigždėse. tirštam rūke ištirpdinti dvejones ir užmigti Tavo mintyse, kuriose

saugai tikėjimą, pagrindą mano svajonių.

šis vakaras kvepia svajonėmis. tai aromatas ryškiausių gyvenimo spalvų.

 

nepamirškim svajoti, neuždarykim savęs džiaugsmui. jei jūsų svajonės dar neišsipildė, tai nereiškia,

 jog neišsipildys visai. dalykai, dėl kurių skundžiamės, dažniausiai niekis, žvelgiant iš amžinybės.

Šypsokimės ir skleiskim šilumą aplinkiniams, būkim laimingi ir prisiminkim, jog ne materialiuose

dalykuose laimė. tai, kas neapčiuopiama ir akimis nematoma, bet jaučiama širdimi yra svarbiausia.

buvo metas, kai mes beprotiškai norėjom suaugti, bet suaugę vis dažniau su nostalgija prisimenam vaikystę: nerūpestingas dienas, džiaugsmo ašaras, kai mokėjom džiaugtis smulkmenomis, lūpų kampučiuose šėliodavo šypsena, jautėmės pasaulio valdovais ir nieko nebuvo neįmanomo. aš nesigėdiju pasakyti, jog manyje dar gyvena ta maža mergaitė, tikinti idealais, į viską žiūrinti pozityviai ir su šypsena, vaikiškai naivi ir kartais pamišusi. ir būtent ta, manyje gyventi mergaitė, niekada nesuaugs.