Tuščios gatvės, nuogi medžiai, verkiantis dangus.. Arba kitaip – virpanti vienatvė. Žmonės jaučiasi laimingi, kai turi JUOS, mylinčius, artimus žmones. Atrodo, jog taip turi būti ir bus, bet ateina akimirka, kai tos mylinčios akys pasidaro abejingos. Atrodo, jog visas pasaulis nusisuko nuo tavęs. Tada jautiesi bejėgis, kaip kūdikis be šiltų mamos rankų, jautiesi pamirštas, kaip parko takelis rudenį, lyjant lietui ir krintant auksiniams lapams, kurie pasidaro pilki ir niūrus. Vakarais sėdi prie lango, žiūri į žibintų apšviestą gatvę, matai skubančius žmones, kupinus rūpesčių. Kaip norisi tada surikti visam pasauliui: „Ei, aš čia ir man reikia šilumos!“ – Užsidarai savyje, nes supranti, jog niekas nesupras, net nebandys suprasti. Regis, esi tik su savimi, savo liūdesiu, abejonėm, mintim.. Bandai jas tvarkingai sudėlioti, bet viduje siaučiantis uraganas neleidžia to padaryti. Išeini į gatvę, susilieji su žmonių minia, bet tavęs niekas nepastebi, visi skuba gyvenimo traukiniu. Nenori nieko matyti, nes nenori suprasti dar kartą, jog esi nebereikalingas taip, kaip mažylio žaislas, kuris laikui bėgant darosi jam vis neįdomesnis, kol galiausiai jį išmetą į rūsį Eini į parką, vienišu keliuku, alsuoji grynu oru, jauti tave glostantį vėją , kuris bando tave paguosti, lyg jaustų kiekvienu odos lopinėliu tavo vienatvę. Staiga pravirksta dangus, iš juodų debesų ima kristi lietaus lašų pavidalo ašaros, kurios bando nuplauti tavo abejones. Užsimerki, jauti kaip darosi šlapia, per kūną bėgioja ‚skruzdėliukai‘. Kai atsimerki, pamatai atbėgantį mylimą draugą su skėčiu rankoje. Pribėga, apkabina, nušluosto veidą o tu jauti, kaip vėl grįžta džiaugsmas ir tikėjimas. Dangus pragiedrėja, išlenda saulė, glostydama auksiniais spinduliais tave, o vienatvė kartu su juodais debesim pasitraukė.