Kai žemę apgaubia vėsa, kai rytą apkabina tiršta migla, kai mintimis grįžtam atgal, ateina ruduo.
Kai jis ateina, gatvėje jauti tą melancholišką nuotaiką, kuri priverčia tave stabtelti ir niekur neskubėti, skirti laiko sau, pasinerti į tylą, tarp savo minčių, tarp vėjyje šokančių, saulės nubučiuotų medžių lapų, įkvėpti to tyro, rudeninio oro. Džiaugiesi kiekviena akimirka, menkiausia smulkmena, juk tik tai suteikia galimybę laimei ateiti pas mus. Mažas šypsnis, plačiai atmerktos akys į rudens žavesį, į jo subtilų, o kartais grubų elgesį. Jauti? Verkiantis dangus perrėžia akimirką, ruduo lietumi krinta žemyn, iš pilkos, beribės erdvės, kupinos minkštų, pūkinių debesų, krinta mums į glėbį, o vos jaučiamas vėjas ramindamas mus vis apkabina. Negi tai nenuostabu? Negi nejauti to, ką tomis akimirkomis jaučiu aš? Vienišos gatvės, apklotos auksiniu gaubtu, nes tu nematai rudenyje to, ką matau aš. Tik jame laukia ilgesys, šaltos naktys ir medžių šlamesys, kurio mums kartais taip trūksta, tam, kad pajustume pilnavertiškumą, nėra nieko, kas būtų nudažyta viena spalva, ten, kur yra tamsa, visada yra ir šviesa, tiems, kurie tiki ir gyvena su laime. Ruduo, jis ateina, o palikęs įvairiaspalvius jausmus, išeina.
