| ... Autorius: | 2012 06 06 21:18 | Žiūrėta: 5042 Vėl užlūžau. Sėdžiu nežinodamas ko man griebtis. Galėčiau sukurpti neesamų įvykių grandinę. Bet kam? Dėl ko? Juk tai būtų melas. Tai būtų kasdienis melas, kurį taip pat kasdien ir duodame vieni kitiems, lyg melą.
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 06 06 21:17 | Žiūrėta: 5097 ...bet liūdesys lyg atplėštas dar vienas gyvenimo malonumas nuo medžio skrieja skriedamas sau, nusklendžia, pasislepia tarpe kitų, dar neesamų gyvenimo terpėse įkvėpimų...
Susipažinkim.
Esu tas, kas esu ir niekada nebesikeisiu. Bent jau taip manau.
Esu vardas, kursai turi ir kitų vardų, nes tikriausias ir slapčiausias visada lieka širdyje. Išsikovosi – turėsi.
Esu vardas. Galbūt vienintelis tarpe suprakaitavusios visumos, kuri pavargusiomis akimis sunkiai pamena kas buvo vakar. Ir tai tikra, kaip kad tikras yra mano žvilgsnis, dabar stebintis tave. Akinių stiklai tik slepia akis nuo nuprotėjimo ar nuo didelės rimties, kuri užmuša.
Esu kūnas, kuriame gyvas tikėjimas pinasi su netikėjimu.
Esu iliuzija, kurią matai lieti ir stebi.
Esu žodis, netark kitų, nes neesi tikras dėl vieno...
Esu jaunas, nors jau imu skustuvą ir gramdausi ant veido paaugusius ūgliukus. Juk tavo lūpos nori pažinti švelnumą, o ne likimo dūrius...
Sakau susipažinkim, o dabar štai tik tyliu. Noriu... Noriu pasakyti dar daugiau nei galiu parašyti, bet tušinukas skrebena sau raides žodžius ir jau sakomam neatsiranda vietos. Iš dalies, nes neturėčiau su kuom šnekėtis. O dabar šnekuosi su savimi. Kad ir tos kalbos ne per daugiausia. Nebent stiklas alaus atgaivintų pasąmonėje likusias istorijų skeveldras, tas liekanas, nuo kurių mielai atsiriboju. Esu tik aš, prieš mane – stalas. Sofa – lova, kurioje sėdžiu ir palinkęs rašinėju. Vis ta prietema... Vis ta ateinanti dar viena dienos baigtis, kada tamsa nusineša ant kupros dienos saitus ir paslepia užrakina pavagia nuo mano akių. Nieko jau nematau.
Reikia užsidegti šviesą.
Bet pirmiau reikia išjudinti kaulus nuo šiltos antklodės. Taip nenoriu... Taip neryžtingai juda mano kojos nenoriai, o vis tik artėdamos prie šalto grindinio. Bet jei nepasijudinsiu, kas yra galvoje užrašymams, gali likti šešėliams, gali nuskrieti užmarštin.
Po galais! Vėl ta slegianti tuštuma nebe aplink mane. Ji jau manyje.
Noriu... Noriu noriu noriu... Noriu to ano ar dar kitko, o tam yra spauda, net su tuo pačiu pavadinimu „noriu“. Ir kaip gali keli laikraščio lapai sutalpinti mūsų visų norus. Juokinga, jei tik ne suvokimas, kad norai gal ir pigūs, bet noro aprašas ir skelbimo įdėjimas tikrai nėra pigiai nubrėžtas.
Susipažinkim? Man dvidešimt aštuoneri. Dvynys. Vardas pavardė. Adresas. Esu šiuo metu jau kitoks, nei buvau prieš kelias akimirkas. Rodos, niekas nepasikeitė, bet tikrai neesu toks, koksai esi tu. Valgau. Nebelenda į akis miegas. Jau taip beprotiškai nerašau, kaip kad prieš keletą akimirkų... Nematau, nes sutemo.
Turiu kažkam parašyti savus norus, lūkesčius ar viltis. Daug kur kartosiuos, bet tai tik proga apie save priminti. Ir ką jūs dabar atmenat? Skaitei... O ką? Juk nieko, tiesa? Tu nieko neprisimeni...
Rašau.
Noriu rašyti.
S u s i p a ž i n k i m...
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 06 06 21:14 | Žiūrėta: 5074 Gimiau. Suaugau. Nepastebėjau savos kūdikystės, vaikystės ar paauglystės... Tapau iš karto vaiku, kuriam tiesiog jau dvidešimt aštuoneri. Sunku save plėšyti kaip noriu. Sunku kvėpuoti oru, kokiu noriu...
Atleiskit jei kada suklydau. Artimi toliai, kurie kažkada mane taip žavėjo, jau net nebežinau ar mane traukia ir domina. Kaskart išnyra vis naujos pažintys, nauji maži žėručiai. Tik tiek. Žmonės. Taipir turi būti. Mano kelias toksai vingiuotas. Toks netikslus ir neritmingas. O taip norisi gyventi kaip kiti. Daug kelių ir norų kartais tik sueina, bet ar jie patenkina mano poreikius. Pas mane tik atodūsiai. Laiko švaistymas. Liūdėsys. Net pyktis ir susierzinimas. Savęs niekinimas vien tam, kad aš esu čia. Kad... tiesiog nėra taip, kaip galėtų būti. Aš turiu būti. Likti tuom, kas vadinama "žmogumi su kauke". Ir vis tik su kiekviena diena aš esu kitoks. Galvoju kad vistiek ratas sukasi ir negali viskas būti laikina arba pastovu, bet nežinia stipresnė už žmogų. Žmogus visada trokšta draugauti. Viliasi. Niekada nėra gera būti vienam. Liūdėsys su gaileščiu neiašku ko (tai žino tik širdis) bando užimti manyje vietą. Liūdna? Ne... Tik noras atitolti... Noriu atitolti, bet nebeišeina.
Kai kurie žmonės manimi žavisi, kai kurie jau mane seniai pamiršo. Nebepažystu ir aš jau daugumos akių ir veidų. Nebepažystu ir rankų, o jų delnai jaučiu kad manęs siekia. Sveikinasi. Savinasi manęs. Tik kas iš to, jei širdis ne mano, o Dievo.
Kūnas nori gyventi ir mylėti.
Manyje jau randasi ir kitas aš. Aš? Tikriausiai taip, - kalbuosi su savimi, nes jau retai turiu progų su kųuom nors pasišnekėti. Žinau kad tai kvailai skamba, o juk ar neesu aš toks? Kvailas kūrinys, kurio užrišta vaikystės banga ir susmego kūne nepažinusi žmonių ar bendravimo? Bet keiščiausia kad tas mano antrasis aš, ši pusė, idealioji ar iliuzinė, teikia man jėgų gyventi. Nesinori visų nurašyti, bet manau kad mane po truputį jau ir patsai laikas nurašo. Diena iš dienos. Dar vis bandau dangstytis moterų atvirumu, visuomenės šiokiu tokiu dėmesiu, knygų mintimis. Nebėgu nuo savęs. Dangstausi ir atsidengiu. Šypsausi ir... Žinau kad skaitydamas netikėsi, ką rašau, dar žinau kad nepatikėsi ir tuom, kad meldžiuosi, kalbu ir su Dievu... Bet... Esybė - dar viena dorybė po manojo - aš - esaties. O juk gelmės matmuo priklauso nuo Dievo ir žmogaus pokalbio. Klausimas:
- Kur mane nuves likimas?
Baigiasi diena. Tamsu. Nesinori gadinti jau sugadintų akių. Nusiimu akinius ir pasitrinu smilkinius. Rytoj. Ryt bus kitaip. Žvelgiu sau ir neaišku kur kitur, nes viskas man liejasi. Teks pasiduoti. Kas pasikeistų, jei manęs neliktų? Nebūtų? Gal gyvenimas būtų kitoks be manęs. Na, žinoma, kažkas pasikeistų, nes be manęs visa tai, kas ateityje būtų susiję su mano asmeniu, reiktų perdirbt. Perrašyti likimus be manęs. Ar išties tad gyvenimui svarbus tikslumas? Ar tikrai esu reikalingas tam, kad dar kažkas be manęs nepasidarys savaime? O kokia pagunda sustoti... Štai šitaip paprastai, imti ir sustoti. Ech, kad tik tu žinotum.
O kur dingo manoji pradžia?
Atmerkiu akis...
Sapnas buvo spalvotas. Dabar realybė tapo bespalviu kažkieno kūriniu. Kaip būtų gerai, jei tu suprastum mane. Ne, nereikia manęs guosti ar užjausti. Tiesiog noriu kad būčiau suprastas toks, kokio manęs nepažinojai ir nematei.
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 06 06 21:12 | Žiūrėta: 4714 ...
Niekada nemaniau kad mąstydamas ir rašysiu. Man dvidešimt aštuoneri. Skaičius, kurį sudėjus, gautum brandos pradžią, bet aš nenoriu savęs apgaudinėti, tad tik pajudėsiu tolyn... Juk man jau ne aštuoniolika, kada prasimerkęs, žinojau, kad sapnuodamas šypsausi. Seniai galėjau sustoti, juk nesustojau. Taip ir keliauju su - ,, -niolika, vėliau ir dvidešimt –eriais ,, - Laikas stumdo mane į priekį, kaip ir tave. Ką nors sumelavau? Na, pasakyk man... Nenori? Juk dar yra ir žodelytis ,, reikia ,, Kur jau ten tas supratingumas. Pavartysi akimis ir nustosi. Sakysi, - va, dar vienas išminčius laužo savas teorijas.
Man dvidešimt aštuoneri. Daug daugiau, nei pirštų ant rankos. Noriu sustoti, suleisti šaknis į vieną man mielą vietą, ir ja rūpintis. Arba gėrėtis. Juk tai moku. Laikas vilioja į priekį. Judesys stumdosi priekin. Susispietę žmonės mane stumia priekin, ir tai jau prieš mano valią. Jie patys nori judėti. Galėtų juk apeiti, perlipti ar ką panašiai, bet ne... tu ,, turi ,, nes taip ,, reikia ,,
Komentuoti
Share
| | | | | ... Autorius: | 2012 06 06 21:11 | Žiūrėta: 4827 Kad ir ką bedaryčiau, visi mane stebi, visų akys nukreiptos į mane. Bet mato ne tai, kas manyje... gal tik nujaučia, bet aš žinau kad mato ne tai, ką jaučia. Juk viskas taip paprasta.
Dabar sėdžiu ant lovos krašto užpakaliu minkštai įsitaisęs ant pagalvės. Vis dar vienas vienišas vienišius. Nežinau ar amžinas, sako kad amžino nieko nėra. Bet ar galima tikėti tuo, kas neaišku? Sėdžiu ir stengiuosi išlikti ramus, išlikti nepakitęs. Man patinka būti ramiam. Bet už tai manęs nevertina. Net atvirkščiai... pasaulis vertina būtent neramias sielas. Jomis tik pasirūpina. O aš net negaliu suformuluoti savojo charakterio tipo. Bet juk tai mano saugumas. Tas garantas kuriuo galėčiau remtis. Aš toks ir toks... Ir ką dabar padarysi... O taip negaliu sakyti, nes nežinau koks galiu būti jau kitą akimirką. Susisuku savame kiaute ir man jau šilčiau...
Daug mąstau apie save.
Komentuoti
Share
| | | |
|