Palangių gėlės neina pasivaikščiot,
ir niekada nenulipa nuo sostų tik serga praeivių ligomis.
Sugeria liūdesį išskaido džiaugsmą netgi tiems
kurie nepripažįsta
dangiško pieno gydomosios galios.
Spinduliu pakreipia fotoninį žinduką,
ir geria pro adatėlės siaurą durio angį
pristato piltuvėlių lapų stalčiukuose,
rakina drėgmę sutaupytą tam,
kai iš dykumos
nuleidžiamos pakimba kopetėlės.
Sausai čežėdamos
po langų žaliuzėm
jos slepia veidus.
Palangių gėlės nori būti laisvos
kartais apsimeta kad krenta iš vazonų.
Iš kasdienybės lysvių,
Į kažkieno
pagaunančias rankas.
|
