Mes su Danieliumi , tėvams įėjus į kambarį, pranešėm, jog esam susižadėję. Jie nesuprato kodėl taip skubam gyventi, jie dar nieko nežinojo apie Danieliaus liga. Bet kadangi jie liko nesupratę, kodėl dar būdami nepilnamečiai, susižadėjom, privalėjom jiems viską papasakoti apie Danieliaus ligą.
- Mama, tėti, Emili ir Marija, Danielius serga vežiu, jam antra stadija. Tad šitai yram mūsų sužadietuvių, priežastis. Mes nežinom, ar jo liga nepereis į kitą stadiją. Bet kiek tik Dievas davė mums laiko, visą laiką norim būti kartu, nes abu vienas kitą be galo mylime.
Staiga su šiais žodžiais, Danielius susiėmė už galvos ir staigiai suklupo ant kėlienų. Pribėgus prie jo, pamačiau, jog jo akyse, jokio ženklo. Jis buvo besąmonės.
- Iškvieskit kas nors greitąją ,- virpančiu balsu ir su ašaromis veide, pradėjau rėkti.
- Iškvietėm, ji jau skuba čia, - pasakė Marija ir bandė mane nuraminti.
Taip, jie už kelių minučių jau buvo čia. Staigiai įsiveržė į kambarį, Danieliu paguldė ant neštuvų ir suleido jam vaistų, po kelių minučių, pakelė neštuvus ir nunešė į greitosios pagalbos mašiną. Aš bėgau paskui juos. Man visą tai priminė, lyg tą dieną, kai radau mamą gulinčią besąmonės prie židinio. Bet nebuvo laiko kada, galvoti apie praeitį. Svarbiausią buvo, jog Danieliui viskas būtų gerai. Iš pradžių manęs į greitosios pagalbos mašiną neįleido, bet pasakius, jog esu jo sužadietinė, jie atslėgo ir įleido. Visi kiti mano šeimos nariai su jais ir Emilis, važiavo paskui mus, mano mašina. Nors kelias iki ligonines truko tik kelias minutės, man jos praiilgo lyg nesibaigiančios valandos, ar amžinybė. Štai jau sustojom, staigiai Danieliu su neštuvais išnešė į ligonine ir paguldė " Renimacijos skyriuje" mane šis skyrius baugino, nes į juos guldo tik labai sunkius ligonius. Į palatą manęs neįleido. Aš tik galėjau būti kolidoriuje ir laukti kol gausiu žinių iš daktarų, apie Danieliaus sveikatą. Staiga, netikėtai prie manęs priėjo mano vaikystės draugas - Rafis, na tikrasis jo vardas buvo Rolandas, tiesiog visi jį nuo vaikystės vadina " Rafiu " Jis ėmė manęs klausinėti, ką čia veikiu ir panašiai. Truputį pašnekėjus su juo, baigiau visus pokalbius ir pasakiau, jog man dabar ne šnekos galvoj, o mylimojo sveikata. Bet jis manęs pakvietė kavos, nes matė, jog esu labai išsilpusi. Aš sutikau, nes kaip iš būsių visą naktį be miego, jei neatsigersiu nei vieno puodelio kavos. Bet perspėjau, jog tik trumpam. Nenorėjau užsibūti, gi bet kada galėjo daktaras pranešti man naujienų, apie mano mylimojo sveikatą. Jis sutiko. Mes nulipome laiptais ir nuėjom į ligonines kavine. Ten Rolandas, užsakė du puodelius kavos. Teko kelias minutes palaukti, kol sulaukėme savo užsisakytos kavos. Stengiausi kiek įmanoma, greičiau išgerti kavą. Išgėrusi ją, iškarto pašokau nuo kėdės, padėkojau Rafiui už kavą ir nuėjau. Bet jis einančią mane pasigavo ir aistringai pabučiavo. Tuo metu kaip tik pro ligoninės duris įėjo Emilis su Marija, jie visa tai pamatė. Trenkiau Rolandui per veidą ir aprėkiau jį.
- Tu gal visai asilas, daugiau akyse nenoriu tavęs matyti. Šio bučinio neturėjo būti niekuomet.
Emilis pribėgo prie manęs ir pradėjo mane kaltini, jog mano sužadietinis sunkios būsenos, o aš bučiuojuosi čia su kažkokokiu menku, mano tėčio kompanijos durinku. Jis prižadėjo, jog kai Danielius pasveiks, jis būtinai visą tai jam papasakos, jis neleis, jog aš apgaudinėčiau jo geriausią draugą.
- Emili, jis mane per prievartą pabučiavo...
Emilis priėjęs prie Ronaldo gerokai jį papurtė ir kelis kartus trenkes jam iš kumščio į pilvą ,pagrąsino, jog jei jis dar kada lys prie manęs, gaus taip, kaip dar nėra gavęs.
- Ko tu čia taip putojies? Gi ji ne tavo sužadietinė, o tavo geriausio draugo.
- Klausyk, kol Danielius neturi jėgų pastovėti už savo merginą, tol aš gynu ją. Supratai, asile?
Rolandas nieko neatsakė, tik trenkė, vieną smūgį Emiliui į akį. Taip prasidėjo jų muštynės. Man sustabdyti jų nepavyko, gerai, jog laiku ir vietoje pasirodė Marija. Kuriai pavyko juos išskirti.
Baigusis visoms šitom muštynėms, aš nubėgau į Renimacijos skyrių ir iš karto pamačiau daktarą, kuris rūpinosi manuoju. Paklausiau jo, kaip Danielius.
- Jis jau jaučiasi geriau. Bet dar kelias dienas turėsim jį palaikyti ligonine, jog atliktume jam tyrimus. Beje, panele, jis nori jus pamatyti.
Aš nuėjau į Danieliaus palatą. Jis apsidžiaugė, mane pamatęs. Bet prašė, jog aš daugiau čia nesikankinčiau ir važiuočiau namo paiilsėti. Aš nesutikau, aš norėjau prabūti visą naktį prie jo. Jis bandė mane perkalbėti, bet jam nepavyko. Tad aš pasilikau.
Ryt iš pačio ryto....
