- Ema, prisėsk, mes nusprendėm su tėčiu, jog Tu jau suaugsi ir privalai tai sužinoti.
Aš su išgąsčiu ir nerimu širdyje, prisėdau ant fotelio, priešais tėvus. Na taip, juos vadinau iki šiol, kol nesužinojau....
- Mama, greičiau sakyk, man jau darosi, baugu.
- Ema, ateleisk, bet mes neesame tikrieji tavo tėvai...
- Ką? Kaip suprasti? , - puoliau į isteriją, nes negalėjau suprasti, kaip taip gali būti. Jog žmonės kuriuos laikiau beveik septiniolika metų savo tėvais, pasako, jog aš iš tiesų ne jų duktė.
- Atsiprašome, Ema, jog ankščiau tau viso šito nepapasakojom.
Nežinau kodėl, bet aš visgi negalėjau ant jų pykti, tiesiog nemokėjau taip elgtis su jais. Nors jie ir nėra mano tikrieji tėvai, aš pas juos augau, jie mane mylėjo ir aš nenoriu jokių kitų tėvų.... Išklausiusi viską, ką jie man norėjo pasakyti, aš nubėgau į virtuvę, pasiėmiau mašinos raktelius nuo komodos ir išėjusi į kiemą. Nuėjau link garažo ir sėdau į mašina. Iš pradžių net nežinojau, kur noriu važiuoti, bet nusprendžiau jog važiuosiu pas Danieliu. Man reikėjo viską jam papasakoti, kas šiandiena įvyko, nesinorėjo viso to laikyti savo viduje. Jis mano sužadietinis, tad manau, jog jis privalo viską apie mane žinoti. Kelias iki Danieliaus namų nepraiilgo. Mašina palikau prie parduotuvės, kuri buvo šalia Danieliaus namų, nes kiek žinau, šiuo metu pas jo tėti susirinkę įvairūs verslo partneriai, tad dar vienai mašinai vietos, vargu ar būtų atsiradę. Štai, aš jau prie Danieliaus namo. Paspaudžiau durų skambutį ir tuoj pat, prie durų išvydau Jį. Jis nustebo, jog taip netikėtai, atvažiavau pas jį. Jis pakvietė į vidų. Na bet pas Danielį namie man nesinorėjo būti, tad pasiūliau, jam važiuoti pavalgyti į kokią kavinę. Jis sutiko.
Važiuojant mes visgi nusprendėmė, jog važiuosim ne į kavine, o pas Emilį, norėjau aplankyti Mariją, nes kiek girdėjau, ji lyg jau ir pasveiko. Keista, jog tėvai nieko apie ja neklausinėjo.
Už kelių minučių, mes jau buvome Emilio kieme. Marija, kaip visuomet pribėgo prie manęs pasisveikinti. Smagu, man buvo ja matyti, pasveikusią. Staiga ji ėmė klausinėti apie tėvus.
- Daniela, kaip sekasi mamai? Kiek Emilis pasakojo, ji gulėjo ligoninėje, gal ja jau paleido?
- Dabar viskas gerai, Tavo mamai. Taip, gulėjo, bet ja vakar išleido. Beje, tavo tėvai susitaikė.
- Kaip suprasti, mano mamai? Kas tau nutiko, jog taip šneki?
- Marija, tu kai ko nežinai. Na aš ir pati, tik šiandiena sužinojau. Aš neesu tikroji tavo sesuo, o tavo tėvai iš tiesų yra, tik mano įtėviai.... Negaliu dar susitaikyti su šia mintimi.
- Ką? Tai tiesa? Negaliu patikėti. Kad ir kaip būtų, Tu visą gyvenimą buvai ir būsi mano sesuo. Tu man esi per nelyg svarbi.
Staiga Marija priėjo ir smarkiai mane apkabino, ji mane sugraudino, savo tokie šiltu apkabinimu. Mano veidu, pradėjo rėdėti ašaros. Staiga pamačiau, jog Danielius artėja link mūsų, nubraukiau savo ašaras, nenorėjau, jog jis mane tokią matytu. Kai vakar įvyko toks gražus dalykas, mūsų gyvenime.
Bet visgi nuo Danieliaus ašarų nuslėpti nepavyko, jis pamatė, jog man kažkas ne taip. Sunku buvo dar kartelį tai pasakoti, tad Marija pamačius, jog man sunku kalbėti. Visą istoriją Jam papasakojo, už mane. Jis priėjo prie manęs ir smarkiai apkabinęs, pabučiavo. Jam pavyko pasiekti to, ko norėjo,jis išvydo mano šypseną.
Ilgai prabuvus tyloje, Danielius užvedė temą, apie mūsų sužieduotuves. Nusprendėm, jog visgi mano tėvams turime pasakyti šia naujieną. Nusprendėm, jog šiąnakt pasiliksime pas Emilį, o ryt iš ryto, važuosime pas mane, pasiimsime kartu Emilį ir Mariją ir visiems vienu metu pasakysime. Kadangi aš buvau labai pavargusi, paklausiau, ar Danielius nenorėtų eiti jau miegoti. Kai jis yra šalia, man be jo nesimiega. Jis sutiko, nors miegas dar jo neėmė. Užlipome į antrą aukštą, susiradę svečių kambarį, mes su Danieliumi atsigulėm į lovą. Ir pradėjom kalbėti, kokių norėtume vestuvių. Maždaug valandą truko šis mūsų pokalbis, kol galiausiai aš užmigau. Ryte atsikėlusi, šalia savęs neišvydau Danieliaus, vietoj jo pamačiau šalia, gulinčią rožių puokšte ir lapuką kuriame buvo parašyta "Labas rytas, Saule" Tik perskaičius šį lapuką, pro kambario duris įžengė Danielius, su garuojančią kavą ir pusryčiais. Už visą tai, jam atsidėkojau šiltu, rytiniu bučiniu. Pavalgius pusryčius, iš karto nuėjome į Emilio ir Marijos kambarį ir pasakėm , jiems, jog jei privalo važiuoti su mumis. Marija nesuprato, kodėl važiuojame namo. Išlipus iš mašinos, mes su Danieliumi pirmieji nuskubėjome į vidų ir pažadinom tėvus, visgi nėjo man jų taip nevadinti. Jie taip pat buvo pasimetę, kodėl mes juos taip anksti žadinam. Liepėm, jiems nusileisti į svetainę. Nulipus žemyn ir nuėjus į svetaine, joje jau išvydome Mariją su Emiliu. Tėvai taip pat neužilgo atėjo ir mes su Danieliumi ....
