Praėjus savaitei nuo tėčio noro skirtis, mama atsigavo ir daktaras nutarė, jog jau galėtų išleisti ja iš ligoninės. Visi labai džiaugemės, jog mama pasveiko. Beje, tėtis, per tą laiką, suprato, kokia jam yra brangi mūsų mama ir nutarė, ja susigražinti. Aš jam padėjau, tai padaryti. Su tėčiu susitarėm, jog paprašysime, kad šiandiena, Danielius nuvažiuotu parvešti mano mamos , o aš tuo metu padėsiu tėčiui padaryti romantiška vakariene ir su savuoju, pasišalinsime iš namų. Manau, jog tėvai, nusipelnė, pabūti romantiškai dviese. Tikiuosi, jog mama, sugebės atleisti tėčiui. Išaušo, ilgai laukta penktoji vakaro valanda. Danielius sėdo į mano mašina ir nuvažiavo paiimti, mano mamos. Ji nustebo, kai vietoj manęs, jos parsivešti, atvažiavo Danielius. Bet jai iš tiesų buvo neitin svarbu, kas jos atvažiavo pasiimti, jai buvo svarbiausia, jog ji grįžta namo, pas mūsų, savųjų mergaičių. Blemba, tik po laiko, su tėčiu prisiminėm, jog neturim jokių gėlių. Aš greit sėdau ant motociklo ir nuvažiavau iki artimiausios gėlių parduotuvės. Važiuojant namo, pamačiau, jog jau Danielius sukasi, link mūsų gatvės. Paskambinau jam ir pasakiau, jog tipo dar reikia, kad nupirktu sulčių. Jis taip ir padarė, jo dėka, mūsų su tėčiu planas, pavyko. Grįžau namo, ant stalo, ant kurio garavo šilta vakarienė, pamerkiau mamos mėgstamas gėles - rožės ir pradėjau dėti stalo įrankius. Staiga išgirdom,jog kažkas įvažiavo į kiemą. Pribėgusi prie lango, pamačiau jau iš mašinos lipančią mamą ir artėjančią link durų. Greitai paėmiau žvakė ir uždegusi ja, padėjau ant stalo. Mama mėgdavo, žvakes, jai tai atrodydavo, romantiška.
Mama įžengusi į namus iš karto puolė mane apkabinti, aš jai pasakiau, jog ji privalo dabar užsirišti akis ir eiti kartu su manimi. Danielius viską stebėjęs iš šono, meiliai man šypsojosi. Mama nesuprato, kodėl ji turėtų taip elgtis. Bet visgi leidosi, jog užriščiau akis. Nuvedžiau ja atsargiai ir iš po lėto į valgomąjį, Danieliaus paprašiau, jog jis nurištu jai šaliką nuo akių, o aš tuo metu, patvarkiau tėčio kaklaraištį. Mama pamačiusi tėtį, negalėjo suvaldyti ašarų, ji buvo labai laiminga. Ji puolė jam į glėbį ir pabučiavo. O aš nudžiugau, jog jie susitaikė. Tėtis jos visgi atsiprašė už viską, ką jis padarė, nors mama ir be atsiprašymų, jam visą tai atleido. Mes su Danieliumi paliko mano tėvus vienus ir pasišalinom iš namų. Mudu su Juo, nutarėm nueiti ant kalno ir pasigrožėti saulėlydžiu. Nuėjus ten, mes atsigulėm ant žolynėlio ir stebėjom, tą beribį dangų. Staiga jis man liepė taip pat užsimerkti ir iš savo marškinėlių kišėnės išėmė dežute, kurios viduje buvo žiedas. Jis liepė man atsistoti ir atsiklaupęs ant kelėnų, jis paėmė mano ranką.
- Ema, Tu mano gyvenimo rožė, kuri tikiuosi, jog niekuomet nenuvys.
Jis iš dežutės išėmė, žiedą ir ketindamas man jį užmauti ant rankos piršto, paklausė :
- Mieloji, ar sutiktum, būti mano sužadietinė, o vėliau ir žmona?
- Taip, gyvenime mano.
Jis užmovė žiedą ir aš puoliau jam į glėbį ir karštai pabučiavau. Poto abudu, nejučiomis kartu ant viso kalno užšaukėm : Mes mylime vienas kitą. Ši akimirka buvo tobulesnė, nei tobula. Galvojau, jog tai tik pasaką, bet tai buvo tikrovė, kurioje aš galėjau pasijusti princesė, o jis buvo manasis, princas. Kurį mylėjau besąligiškai. Mums buvo nesvarbu ir tai, jog dar esame nepilnamečiai, mes norėjome pradėti kurti ateitį kartu. O susituokti planavom, tik kai Danieliui sueis 19- niolika , o aš jau būsių pilnametė. Žinau, dar daug laiko. Dar daug kas gali pasikeisti, bet tikiuosi, jog mūsų planas pavyks. Vakarą su juo praleidau nuostabiai, grįžusi namo, radau tėvus miegančius svetaineje ant sofos. Jie taip gražiai atrodė, vėl kartu.
Manau, jog tiek mes su Mylimuoju , tiek mano tėvai, šį vakarą praliedo, bemaž idealiai... Atsigulusi į lovą, paskambinau jam , vien dėl to, jog padėkočiau, kad Turiu Jį Šalia ir jaučiames Kartu Laimingi.
Taip ir užmigau, su prisiminimais apie šiandieną. Ryte pabusi, iš karto nulipau į apačia ir nutariau, jog turiu viską papasakoti tėvams. Bet, jie už mane greičiau sureagavo į tai, jog aš pabudau ir pasikvietė mane pokalbiui į sveitaine. Jie buvo rimti, be mimikų veide. Aš vis nekantravau, ką jei nori man pasakyti. Staiga mamos lūpos prasivėrė ir ji pasakė, jog aš....
