Trumpa priešistorė
Iškart po antrosios sovietų okupacijos 1944 metais Lietuvoje kūrėsi pirmieji partizanų būriai. Jau 1944 metų vasarą po kaimus klajojo ir atvirai miškuose stovyklavo dideli, kartais iki kelių šimtų vyrų, būriai. Partizanai, veikdami stichiškai, nevengdami susidūrimų su gerai ginkluota NKVD kariuomene, turėdavo daug aukų. Tačiau tuomet tikėta greita naujo karo galimybe, Amerikos pagalba ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu. 1944 - 1946 metai didžiausių kovų ir partizanų (taip pat ir priešo kariuomenės) aukų metai.
Vėliau pereita prie mažesnių būrių, slapstymosi bunkeriuose ir pasyvesnės kovos taktikos, nors kai kur, ypač Dzūkijoje, iki 1949 metų vyko gan aktyvus pasipriešinimas ginklu, net du kartus užimtas Merkinės miestelis. Iki 1946 metų susiformavo pagrindinis rinktinių ir apygardų tinklas, turėjęs savo vadovybę, su kai kuriais pokyčiais išliko iki partizaninio karo pabaigos. Tačiau stambesnės kaip apygardos vadai, partizaninės vadovybės nebuvo.
Šia spraga netruko pasinaudoti MGB. 1945 - 1947 metais MGB agentas Juozas Markulis- Erelis vadovavo išgalvotam vyriausiajam Lietuvos partizanų vadovybės štabui Vilniuje. Buvo stengiamasi, kad legaliai (ar pusiau legaliai) gyvenanti civilių valdžia (kontroliuojama MGB) sotinėje vadovautų partizaniniam pasipriešinimui visoje Lietuvoje.
Išdavikiška veikla ardė partizanų planus susivienyti, buvo beveik visiškai sunaikinta Didžiosios Kovos apygarda, nužudyta daug partizanų bei jų vadų, sunaikinta bunkerių, štabų, skleista dezinformacija užsienio atstovams ir pasaulio visuomenei, leisti kovotojų, jų rėmėjų bei visuomenės pasipriešinimo dvasią silpninantys leidiniai.
1947 metais Juozo Markulio veiklą atskleidė Juozas Lukša - Daumantas (partizanų atstovas vakarams).
Pastangos įkurti vyriausiąją partizanų vadovybę suaktyvėjo 1947 metų pabaigoje. Tuomet suvienyta Kęstučio apygarda, kurios vadu tapo Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Žemaitis-Vytautas, vėliau tapęs Vyriausiosios Vadovybės galva spiritus movens. Tuo metu vyko aktyvūs susirašinėjimai su kai kurių apygardų vadais, aptariamos galimos vadovybės kūrimo peripetijos.
Po skaudžių Juozo Markulio ir MGB provokacijų, buvo manoma, kad partizaniniam pasipriešinimui turėtų vadovauti pogrindyje dirbanti partizaninė vadovybė.
1949 m. vasario 10-20 d. partizanų vadų suvažiavimas.
1948 m. lapkričio mėn. Dainavos apygardos (Dzūkijoje) vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, pasitaręs su rinktinių vadais ir apygardos štabo pareigūnais, „nusprendė nedelsiant keliauti į Tauro apygardos (Suvalkija) štabą ir iš ten į Vakarų Lietuvos sritį, kad betarpiai išsiaiškinus vienur ir kitur esamą padėtį ir bendruose posėdžiuose išnagrinėti visą eilę aktualių klausimų“. Vanago kelionė pirmyn truko keturis mėnesius, o į savo apygardą grįžo tik praėjus beveik pusmečiui.
Iš pradžių nekviesti atvykę dzūkai buvo palaikyti provokatoriais. Po šešias valandas trukusios apklausos, kurios metu buvo paruošti užtaisyti ginklai, J.Žemaitis-Vytautas svečiams pareiškė: „Arba jūs esate pasišventę partizanai, arba labai gerai parinkti ir paruošti provokatoriai!”
“Susidarė nejauki padėtis, tačiau kokia nors išeitis turėjo būti rasta“, vėliau rašė Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose. Išeitis buvo rasta tik tada, kai V.Gužas-Kardas savo gyvybe garantavo už atvykusius svečius.
Pietų Lietuvos atstovai kelionėje. Iš kairės
antras Tauro apygardos vadas Aleksandras
Grybinas-Faustas, trečias Dainavos apygardos
vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Centre priklaupę - A.Grybinas-Faustas ir A.Ramanauskas-Vanagas su apsaugos kovotojų grupe.
Posėdžiams pasirinkta patogi vieta centrinėje Lietuvos dalyje esančios Prisikėlimo apygardos teritorijoje, netoli Radviliškio, Minaičių kaime, po ūkininko Stasio Mikniaus klėtim iškastame bunkeryje. (1949 metais šis bunkeris partizanų prašymu buvo šeimininkų užpiltas žemėmis.)
Oficialiai posėdžiuose dalyvavo aštuoni asmenys: laikinai ėjęs BDPS (bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis) prezidiumo pirmininko pareigas Jonas Žemaitis-Vytautas, Algimanto, Vytauto ir Didžiosios Kovos apygardų įgaliotinis Juozas Šibaila-Merainis, BDPS prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila, laikinai ėjęs Pietų Lietuvos srities vado pareigas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Vakarų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis ir prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesys-Naktis.
Posėdžių metu buvo padaryti šie pagrindiniai darbai:
Pakeistas organizacijos pavadinimas į „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis“ (toliau - LLKS).
Po kelerius metus trukusių pastangų buvo suformuota ir patvirtinta Vyriausioji Sąjūdžio Vadovybė, išsilaikiusi iki ginkluoto pasipriešinimo Lietuvoje pabaigos.
LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, pavedant laikinai eiti Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas, išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas, tarybos sprendimu pakeltas į partizano generolo laipsnį. Juozas Šibaila-Merainis - LLKS Visuomeninės dalies viršininku, Bronius Liesys-Naktis - LLKS Visuomeninės dalies skyriaus viršininku. A.Ramanauskas, J.Šibaila ir L. Grigonis buvo paskirti J.Žemaičio pavaduotojais.
Priimtos jau ankčiau J.Žemaičio - Vytauto paruoštos LLKS statuto dalys.
Apsvarstyti LLKS ideologijos klausimai. Kertiniu Sąjūdžio ideologijos akmeniu įvardino žmogų, kuris „[...] nepalinktų prieš likimą [...], nebūtų kitų likimo kalviu [...], kartu su visa žmonija kurtų sau gyvenimą...“ Sąjūdžio šūkiu tapo papildyta lotyniška sentencija „Atiduok Tėvynei, ką privalai“.
Aptarti ir priimti įvairūs partizanų veiklą reglamentuojantys dokumentų projektai, Baudžiamasis statutas, nurodymai, kaip veikti karo metu, dvasinio parengimo programa, LLKS nutarimas dėl laisvės kovotojų ir gyventojų santykių pobūdžio, „LLKS tarybos prezidiumo nutarimas dėl visuomeninės dalies veiklos bei sąjūdžio spaudos“ ir kt.
Nutarta leisti LLKS vadovybės spaudos organą „Prie rymančio Rūpintojėlio“.
Partizanų kariniai laipsniai ir apdovanojimai skirti gyviems, ar jau žuvusiems, žymesniems partizanų vadams ar kovotojams.
Buvo nuspręsta tausoti jėgas, vengti tuščių efektų, saugoti tautą, rengti ją išlaisvinimo momentui, negausinti veikiančių partizanų būrių, plėsti visuomeninę veiklą.
Išryškinta Visuomeninės dalies veiklos svarba - ją vykdyti nuspręsta taip, kad prireikus būtų galima visuotinė mobilizacija.
Partizanų apygardų ir rinktinių ribos 1949 -1950 metais
Vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija.
„Netrukus Vanagas nueina gulti. Aš greitomis perverčiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio statutą, LLKS Tarybos deklaraciją, atsišaukimus į gyventojus ir partizanus ir kt. Nuo šiol mes nebesivadinsim partizanais, bet laisvės kovotojais partizanais.
Vanago kelionė nenuėjo veltui. Po ilgų kovos metų, sudėjus daugybę aukų, pagaliau pasiektas visų kovojančių dalių susivienijimas. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis visoje Lietuvoje! Bet kokia kaina!.. Man lyg baugu pasidaro, prisiminus tą ilgą ilgą žuvusiųjų eilę...“
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas,
ištrauka iš 1949 m. balandžio mėn. 7 d. dienoraščio.
Artėjant Vasario 16-ajai J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, J.Šibaila-Merainis ir L.Grigonis-Užpalis parengė politinės LLKS deklaracijos projektą. Jos pagrindu buvo paimtos kai kurios 1946 m. gegužės 5 d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavinmo bei 1946 m. birželio 11 d. Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto deklaracijų nuostatos. Buvo apibendrinti penkerių kovos metų siekiai bei ateities viltys ir planai, pabrėžtas atstovavimas visoms Lietuvoje veikiančioms apygardoms. Svarbiausia, kad ši deklaracija laidavo Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Aukščiausiu tautos politiniu organu okupacijos metu ji pripažino vyriausiąją partizanų vadovybę. Pagal šios deklaracijos nuostatas, atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę iki susirenkant Seimui Lietuvos Respublikos prezidento pareigas turėjo eiti LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas. Jis turėjo sudaryti ir laikinąją Lietuvos vyriausybę. Kartu buvo pabrėžta, kad iki naujos Konstitucijos priėmimo Lietuvos valstybė bus atkuriama remiantis 1922 m. (ne „smetoninės“) Konstitucijos nuostatomis.
Deklaracijoje trumpai apibrėžtas požiūris į socialines, religines problemas, piliečių lygiateisiškumą ir demokratijos principus.
1949 m. vasario 16 d. deklaracija buvo priimta. Ta pačia proga aukščiausiu partizanų įvertinimu Lietuvos kovotojo karžygio garbės vardu buvo pagerbti labiausiai tėvynei nusipelnę ir už jos laisvę gyvybes paaukoję kovotojai: pirmasis Pietų Lietuvos srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Jungtinės Kęstučio apygardos vadas J. Kasperavičius-Angis.
Deklaracijoje ypatingai pabrėžiama demokratijos idėja ir svarba atsikuriančioje Lietuvoje. Numatyta, kad atkurta valstybė turės parengti gyvenamąjį metą atitinkančią Konstituciją.
Demokratijos principais buvo grįsta ir pačio LLKS veikla. Tiek prezidiumo primininkas, tiek visi nutarimai buvo renkami ar priimami balsuojant. Net ir vėlesnių metų nutarimai buvo pripažįstami galiojančiais, jei už balsavo tam tikras prezidiumo narių skaičius. Tai padaryti dažniausiai būdavo labai sunku, nes dėl vis smarkėjančio agentų smogikų, išdavikų siautimo, ryšiai trūkinėdavo, tad kai kuriems sprendimams priimti reikėdavo kelių mėnesių ar net pusės metų. Tačiau visi nutarimai buvo priimami vadovaujantis griežtai demokratiniais principais.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis susikūrė kaip apibendrinta patirtis. Pakeitimai iš esmės buvo daromi aukštesnėse grandyse skiriant Visuomeninės dalies atstovus srityse, Ginkluotųjų pajėgų vadą ir kt. Vėlesni gyventojų trėmimai, kolektyvizacija iš esmės pakirto partizanų rėmimo bazę, ypač suaktyvėjusi agentų-smogikų veikla retino partizanų gretas, kūrė nepasitikėjimo atmosferą. Vis dėlto LLKS Vasario 16 d. Deklaracijoje numatyti principai ir aukščiausioji partizanų vadovybė išsilaikė iki pat 1953 m. gegužės mėn., kada buvo suimtas vienas iš paskutinių gyvų likusių vadų, „partizanų prezidentas“ Jonas Žemaitis-Vytautas.
LLKS Vasario 16 d. Deklaracija 1999 m. sausio 12 d. paskelbta Lietuvos Respublikos teisės aktu.
Žemaičių apygardos partizanai su LLKS tarybos prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu-Vytautu.
Iš kairės: Antenas Liesys - Idenas, Jonas Žemaitis-Vytautas, Jonas Nuobaras-Lyras (vėliau
tapęs agentu smogiku), Deklaracijos signataras Vytautas Gužas-Kardas ir nežinomas kovotojas.
“Partizanų prezidentas”
Jonas Žemaitis - Vytautas
Paruošta remiantis šiomis knygomis:
Gaškaitė-Žemaitienė, Nijolė. Žuvusiųjų prezidentas. Jono Žemaičio biografija. 2007, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius.
Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 2007, Naujasis lankas, Kaunas.
Lietuva 1940 - 1990. 2007, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius.
Ignatavičius, Izidorius. Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940 - 1998. 1999, Vaga, Vilnius.
Karas po karo. Ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944 - 1953 m. 2007, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrto Genocido aukų muziejus, Vilnius.
Liongino Baliukevičiaus - partizano Dzūko dienoraštis. 1948 m. birželio 23 d. - 1949 m. birželio 6 d., 2008, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius.
