Kažkodėl mintis užrašyti norisi tik tada, kai nieko daugiau padalryti ir nebegali - tik išlieti tūžmingą liūdesį, kurio viduje jau per daug. Praėjo sausis, beveik ir vasaris, lauke taip nemžmoniškai pusto ir šąla. Kraujo raudoniu viskas aplink nudažyta. Gal dėl drebančių rankų ir kojų, o ką jau kalbėti apie sielą, kuri, regis, suskilinėjus visa. Vienas yra, štai jau jo netenki. Ir klausi, kodėl tai, ką ji davė, dabar yra viskas, ką turi. O nedavė jis nieko. Ir tada kitas - vėl taip pat. Keistai gniauži rankoj tą šaltą grandinėlę, kurią jis tau paliko - lyg ir per ploną paskiarti, lyg ir per sunkią nešioti. Cigaretė po cigaretės bandai užpildyti nežmonišką tuškumą, tačiau ji pernelyg gili, kad dūmai persmelktų visus kampelius.
Taip greitai bėga minutės, ir taip ilgos jos, kai užnuodytos ilgesiu.
Myliu aš tave.
