| | Gyvenimo palytėta Autorius: | 2009 02 09 11:49 | Žiūrėta: 6204 Žmogus, kuris sugeba gerbti save ir kito nuomonę, visada ras kalbą su manimi.Esu cinikė, tačiau sveiko proto ribose. Esu sarkastiška, bet tik todėl, kad toks bendravimo būdas man teikia pasitenkinimo, esu nichilistė, bet tai tik mažas trūkumas, parodantis, kad dar esu vaikas, o vaikai visada būna nuoširdūs.
Kaip pirmas kavos puodukas sukėlė jums keista grimąsą veide, neabejoju, kad pirmas susitikimas su manimi gali ją sukelti vėl. Bet kaip ir kava su laiku tampa vis skanesnė, taip ir su manimi reikia laiko priprasti, sugebėti priimti visus kartumus, kurių poto norisi vis daugiau. Tik visada atsiras tų, kuriems kava kelią šleikštulį ir tų, kuriems ji tampa nuodėmė, yda, kuria žūt būt reikia ištrinti, bet maži gyvenimo nusikaltimai, tik sustipriną pojūtį, kad gyveni, o juk 21 amžiuje visi tik ir skundžias, kad jie nejaučia gyvenimo.Tai gal verta pabandyti išgerti kavos antrą puoduką, kad ir koks pirmas buvo neskanus, nes daugeliui kava tampa gyvenimo dalimi, kurios nė už ką negali atsisakyti. Nebūkime maži vaikai, nespjaukime į tai, kas reikalauja šiek tiek kantrybės, laiko ir pastangų, viskas turi atgalinį rezultatą, ir tik nuo to, kiek idėsite pastangų jūs, toks atgalinis rezultatas jūsų ir lauks. Viską darome dėl savęs, skaudi tiesa, bet visi esame egoistai, tik ne visi mokame atsimerkti žiūrėdami į veidrodį, ne visi mokami klausydami girdėti.
Jūs neturite teisės pykti, už tai, kad aš žinau kas aš esu. Tiesiog vertėtų vieną kartą su tuo susitaikyti, o jei nesugebate, tai čia tik jūsų fanaberijos, jūsų bėdos ir asmeniniai kompleksai, kurie neleidžia jums gyventi pilnavertiško gyvenimo.
Esu sugadintas 21 amžiaus žmogus, visuomenės varžtas, sraigtas ar
Veržlė.Mane sugadino 19-20 amžiaus rašytojai, kurie rašė puikius romanus, kurie sugebėjo idealizuoti, tai ko visada trūko mano gyvenime. Jie įsibrovė į mano tuščią galvą ir neturėdami ką plauti, lengviausiu būdu įsitaisė. Aš ir toliau mėgaujuosi, tų rašytojų mintimis, nuodiju save, bet tai man kelia didžiulį pasitenkinimą ir dėl to nė kiek nesigraužiu.Emociškai nestabili susiradau sau puikų ramstį, tai placebas mano pasaulio gyvybei palaikyti. Kaip dietininkės leidžia sau pasimėgauti kartais pyragaičiu ir jų akys blizga, kaip tik ką isimylėjusių, taip ri aš leidžiu sau naiviai tikėti viskuo ką randu tuose puslapiuose. Tai mano nuodas ir kartu vaistas, tai mano gyvenimo dalis, dalis, kuria aš mėgaujuosi, ir mano akys blizga, žinodama, kad darau nusikaltimą prieš save , aš tik pajaučiu stipresnį viso to skonį. Aš kaip vagis, kuris vogia vien dėl adrenalino, dėl baimės būti sučiuptam. Žmogus, kuris drįsta save vadinti žmogumi. 19 metų vaikas, kuris drįsta save vadinti žmogumi. Tai akiplėšiška, tai man patinka. Aš provokuoju, nes žinau, kodėl. Provokuoti žmogų beproto smagu, kai suvoki tą galią, kai gali žaisti žmogaus mintimis, kai gali juo manipuliuoti, kai gali kitą paversti kokiu tik nori skaičiu ruletėje. Norėčiau nors kartą sužaisti rusišką ruletę. Savo malonumiu, nes kuo arčiau atsiduri mirties, tuo labiau jauti norą gyventi. Kvaila motyvacija, ne, tai dar viena mažytė mano provokacija. Jei vaikai smėlio dėžėje leidžia sau būti piratais, nenugalimais ir didžiais, kodėl aš negaliu sau leisti pažaisti gyvų šachmatų. Rizika didžiulė, bet šachamatais niekada netaps žmogus, kurį myliu, gerbiu, žaviuosi. Tik kvaili kišą galvą liūtui į nasrus, tik kvailiems reikia tokio extreem‘o, aš jį galiu duoti, tik nemanau, kad kvailiams suvokti, kad jie yra mano šachmatai, mano ruletės išgalvoti skaičiai. Aš atiduodu visą save už Žmones, atsiprašau, bet aš nesijaučiu kalta, kad ne visus žmones laikau Žmonėmis. Tai mano bėda, mano kompleksai, vadinkite tai kaip tik norite, niekas nuo to nepasikeis, karvė dar niekada nepakilo į orą vien todėl, kad buvo pavadinta ereliu.
P.S parašyta juoda ant balto, bet tai nereiškia, kad nėra kitų spalvu,pasinaudoje prizme jūs baltą spalvą galite suskaidyti į septynių spalvų spektrą, 7 spalvos pakankamas skaičius kiekvienam. nesupraskite visko pažodžiui, aš maža, aš galiu žaisti, galiu klysti, aš galiu viską, galite ir Jjūs, tik reikia nebijoti ir nesmerkti kito, už tai, kad tai padarė pirmas.
Gyvenimo palytėta,
Liuka P.
| | | | | | | | | | | | | | 14:18 Mizanscena naujokų akims. Autorius: | 2009 01 28 14:22 | Žiūrėta: 5374 14:18 Mizanscena naujokų akims.
Mizanscena naujokų akims.Populiariumas turi kažkur prasidėti ir lengviausias būdas tapti milžinu- atsistoti tarp nykštukų.
Žmonių jausmai, gyvenimo ypatumai, kaip nekilnojamas turtas. Norint, kad jis taptu nekilnojamas, turi investuoti daug, bet neturi garantijų, kad po metų jis nenuvertės. Yra ir kitas variantas, laikinai išsinuomoti, tik kai kurie taip ilgai pragyvena išnuomotame plote, kad už minimalią kainą jį galų galia ryžtasi įsigyti, dažniausiai tie žmonės jau buvo investavę į laikiną būstą dalį savo pajamų ir jiems tiesiog gaila palikti viską naujam nuomininkui. Yra dar ir tie, kuriems netinka tai kas jau yra sukurta, ir užsimano remonto. Tie, kuriems kitų nuomonė svarbesnė yra linkę daryti kosmetinius remontus:ant kreivų sienų užklijuoti pigius tapetus, ant suklypusių grindų lengva ranka sudėti parketlentes( ir pigu ir vizualiai gražu), per kainąpjųtę prisipirkti niekam nereikalingų ir niekur nederančių baldų, befunkcių elektrotechnikos prietaisų ir sugadinus viską, ką anksčiau dar buvo galima vadinti vertingu, bet reikalaujančiu investicijų, paverčia pigiu kiču, kuris tinka tik pakelės hotelių kliantams, nakties paklydėliams.
Yra ir kita pusė, kurią sudaro mažuma, labai vertinga mažuma. Tai žmonės kurie sugebėję nieko neparduodami įsigyti savo verte, aurą ir praeitį turinti nekilnojamąjį turtą, ir neskubant, savomis rankomis jį rekonstruoti, negailint nei lėšų, nei laiko, nei pastangų. Šie žmonės suvokia, kad pakeisti iš pagrindų tai kas jau suformuota yra paika, o pakelti vertę įdėdant pastangų yra naudinga ir pačiam savininkui ir jo turtui. Ir šeimininkas maloniai jaučias savo rankomis prikėlęs tai, kas anksčiau buvo neįkainojama ir nekilnojamas turtas atsikelia antram gyvenimui. Tik rekonstrukcijai ryžtasi tik labai gerbiantys save žmonės, nes tie , kurie yra įsimylėję save, negaišta laiko amžinoms vertybėms ir ilgalaikėms investicijoms, jiems tinka ir pakelės moteliai su rožinemis sienomis ir kreivomis grindimis, jie nereikalauja kokybės nei iš savęs, nei iš aplinkos. Jei patiko- pasilieka ilgiau, ne- išeina nė neatsigreždami, jie šykšti ne tik investicijų, bet ir laiko sąnaudų, nepagalvodami, koks atpildas laukia, jei bent kiek pajudintu savo nuo tynginiavimo išpaikintus užpakalius.
| | | | | | | apie posukius Autorius: | 2009 01 22 14:35 | Žiūrėta: 5713
Mes keisimės vaidmenimis.
Vienas neegzistuoja be kito;
Pats nepatyręs pažeminimo, nežinosi kaip pažeminti kitą.
Minčių srautas anksčiau sukdavęsis kaip pasiutęs, dabar sustojo.didžiausiomis pastangomis bandau jį vis dar išjudinti.PASTANGOS BERGŽDŽIOS.et.
sako nieko neturėdamas negali ir nieko prarasti, todėl visada gali rizikuoti, juk žaidi Va bank iš ne savo pinigų, nors kartais ta tikimybė, kad išlosi tave užvaldo, pradangina tavo sveiką protą ir tu net eidamas prieš save patiki, kad nieko neprarasdama savo galimybes padaugini iš milijono kartų. Deja tai tik teorija, bet praktikoje viskas būna kitaip, viskas buvo kitaip..
Vaikas pasielgęs blogai(tėvų atžvilgiu) gauna diržo, paauglys- namų areštą, arba nebegauna pinigų, kalinys netenka laisvės, susižavėjęs žmogus netenka to ko neturėjo, bet visada norėjo turėti, tuo kuo patikėjo, nors žinojo,kad tai dar vienas kalidingas ėjimas ir Va bank praloštas. Visada suklydę esam nubaudžiami, didžiausia kaina.Aš tai priimu tik todėl,kad skaudžiausios pamokos pamoko, jog kartoti savo klaidų neapsimoka, jos perdaug kainuoja, ir nevertos 90dienos šypsenos.
Savo klaidas aš užsirašau, tik ne popieriuje, o atmintyje. o jei kalbėti banaliai su kiekvienu suklydimu aš vis mažiau tampu naivcia ir atvira pasaulio siūlomoms galimybėms, ir man patikta, pikta ne ant savęs, o ant tų kurie atima galimybe iš kitų mane apgauti.Juk tik durnas kiša ranką antrą kartą į ugnį, tikėdamasisi, kad šį kartą jam neskaudės.tik durnas..
aš niekada nesakiau, kAd kažkas yra blogas.bLOGŲ ŽMONIŲ NEBŪNA, BŪNA TIK NETIKĘ JŲ POELGIAI. Užtai neikada nemokėja pykti ant žmonių, pykstu ant savęs, kad žinodamą tikimybę laimėti aš pasiduodavau naivumo akimirkai, kad šimtas pirmas kartas turi būt sėkmingas.Visada vertinu tai ką esu gavus iš jų, galų galia visas pasaulis taip ir sutvertas, kad eidamas ir klupdamas tu išmoksi aukščiau kelti kojas, o nubrozdinti keliai bus taip įprasta, kaip rytinis arbatos puodukas, o ir oda sukietės, taip kad išmokęs kelti aukštai kojas nebejusi skausmo, net jei ir krisi.Tau bus gerai, negerai bus tam ,kas bus pasirįžęs tave globoti,pakleti kai nukrisi ir nušluostyti kraują kai nusibrozdinsi kelius.Bet tada tu turėsi alibį- akmenuotas kelias, net su apgaulingais vingiais, kurie vienu metu palengvindavo tavo žygį,o poto priversdavo kristi taip kaip neikad dar nekritai, tave išmokė, kad nuoširdžių pagalbų nėra, visi pasiima tai ko jiems reikia, trūksta ir dingsta vos tu pagreitinį žingsnį.Taip turi būti, taip ir yra.
Kai nieko neturi, tai nieko ir nereikia. aš per lengvai pakeliu viską ką gyvenimas man numeta.O numeta kaip benamiui šuniui tik supuvusių kaulų...
dabar mano dienos, dabar mano gyvenimas, dabar aš turiu šypsotis, nes ryt bsu ne mano laikas, ne mano dienos, ne mano šypsena.
| 2009-01-22 otherworldly: Man patinka kuomet kartais mes galime nueiti link iki tol nepasiektų kraštutinumų, kas mūsų lig tol ramaus gyvenimo pasivaikščiojimams suteikia p a l a i m o s, ko ne tik tamstai ir linkiu.. ♡ |
| | | | | | | Veiksmas visada turi atoveiksmį Autorius: | 2008 12 21 02:56 | Žiūrėta: 6785 Kiekvienas žmogus ateina į mūsų gyvenimą, ateina ne šiaip sau, o turėdamas tam tikrą misiją, tam tikrą pareigą, kuria atlikęs būtinai išeina. Tik tas išėjimas kartais užtrunka, o kartais viskas įvyksta taip greitai,kad net nesugebi suprasti,kad kažkas buvo užėjęs, pasėdėjo ir išėjo.. Kartais žmogaus misija būna tokia kaip ir pastolių- atraminė. Jis stovi šalia tavęs visą gyvenimą. Dažniausiai tokius žmones mes linkę vadinti DRAUGAIS. Tačiau, kartais turime suprasti,kad ir jie tokie patys- atliekantys misiją, ir turime mokėti juos paleisti. Kaip jais tampama, taip ir su jais atsisveikinama- ne per vieną dieną. Tai reikia suprasti, tai reikia žinoti.
Visi, be išimties, atėję turi misiją, jie atneša į mūsų gyvenimus kažką naują, bet būtinai naudingą. Vieni mus išmoko naujų jausmų, kiti parodo naujas spalvas, atmerkia akis tam, kam anksčiau buvai aklas, priverčia iš naujo išgirsti tylos melodiją, kiti atskleidžia tavo stipriąsias vietas, kurie spiria į užpakalį ir nukreipia "teisingąja" linkme. Ir nė vienas žmogus neatsiranda mūsų gyvenime šiaip sau. šiaip sau net ir paukščiai neskraido, šiaip sau net ir negyvos žuvys neplūduriuoja. Reikia atsimerkti, reikia nebijoti iš kiekvieno atėjusio ne tik pasiimti, bet ir duoti, nes galbūt tai ne jis atsirado tau, bet tu atsiradai jam. Galbūt tai tavo misija įnešti, išmokyti, parodyti, atskleisti. Galų galia juk kiekvienas veiksmas turi tam tikrą atoveiksmį, netiki karma, tikėk Niutonu.. Tereikia mokėti pasiimti iš to ką gauni geriausią, o visa kitą palikti tam, kas nesugeba gyventi dėl savęs, kas nesugeba gyventi būdamas laimingas šiandien. Ir kaip nėra amžinai trunkančios dienos, amžino variklio, amžinų garantijų, taip nėra ir amžinai šalia tavęs esančių žmonių, nėra arba nebus. Bet kad ir kokie skanūs būna saldainiai mums jie atsibosta,jei juos valgome kiekvieną dieną, taip mums bloga pasidaro ir nuo šalia esančiųjų, todėl TAS, kuris yra aukščiau visų, išrado priešnuodį- saldainiai baigiasi ir kainuoja,o žmonės nespėja atsibosi patys išeina. Viskas visada yra taip kaip turi būti,o mūsų pareiga išmokti suprasti,kad visada yra gerai.
o aš džiaugiuosi, kad gaunu iš gyvenimo tiek daug naujų pažinčių, vienų dėka aš suprantu kaip turiu džiaugtis turėdama savuosius ramsčius, nes daugelis to niekada neturės, o kitų- suprantu kokia esu laiminga, kad galiu pasimokyti iš jų, galiu ir atgal kažką duoti, ir esu laiminga, kad esu reikalinga nes galiu duoti ir imti. Nes galiu būti ir veiksmu ir atoveiksmiu, nes galiu tiesiog būti ir žinoti, kad už kampo, kitoje tiesiojoje manęs laukia patirtis, kurią gausiu iš to, kam reikės ja pasidalinti.
Viskas bus taip,kaip turi būti,o aš pasistengsiu padaryti,kad tai būtu gerai. | | | | |
|
