Ir vėl mažos mergaitės gyvenimo peripetijos. Ir vėl jos kreivos, šleivos, tarytum kringėliai, tarytum kadras iškraipytas distorsijos ir kitokių aberacijų...Ir vėl tai neverta eterio, ir vėl tai užima papildomus megabaitus vietos, ir vėl serveryje atsidurs ties recycle bin...


gali savęs nevaržyti, bet tavo sąžinė niekada nemiega...Ji budri, jei ne dabar, tai ryte ji tau turės priekaištų, ir jie nebus tokie bereikšmiai, kaip mamos burbėjimas dėl neišplautų lėkščių antrą savaitę..
ir kartais aš užsimerkiu, užrakinu ją, apsimetu ,kad ji nemokama tapti dūmu ir praslysti pro rakto skylutę....ji stebi mane,bet aš užsimerkiu..
Kuo mažiau galvoju ir svarstau, tuo mano poelgiai turi didesnę potenciją..Man taip gera, kartais  išjungti savo galvą, atsipalaiduoti ir leisti sau pabūti mergina..Ta su trūkumais, ta kuri yra silpna, pažeidžiama, kuri negali nugalėti savo drovumo..nebevaikiškai naivia, tačiau vaikiškai paprasta....
Taip gera, leistis permetamai per petį ir nunešamai į miegamąjį. aš nevertinu bučinių, ar praktikos išlavintų įgūdžių, aš šypsausi, nes man gera, kai mane apkabina, prisitraukia, tada jaučiuosi silpna, bet to man ir reikia, nes paprastam gyvenime , aš to sau leisti negaliu..Ir nesvarbu, akd ryte užverdama duris, aš neikada nebuvau tikra, kad dar kada jas atversiu, ir nesvarbu, kad niekada nepalieku savo daiktų, kad tik nebūtų preteksto grįžti. Visada yra du keliai, ir tik nuo mūsų priklauso, ar kadanors jie vėl sueis į vieną bendrą gyvenimo greitkelį......Man nerūpi ar tu lakstai kilometrais per valandą, ar priėmi pakeleivisu. Aš nesigilinu į nieką, ne todėl, kad taip paprasčiau, velnias kasa duobę, jis žino,kad aš nežinau kodėl.... Aš leidau sau pasijausti silpna, ir man tai patiko....Ir jokio apradokso čia nerasiu, tik galiu sulygegretinti save su vaikais. Kai jei nukrenta ir nieko nėra šalia, jei neverkia, bet vso pamato,kad kažkas žiūri, pradeda raudoti,kaip net gaisrinės nekaukia, kai vaikų namai dega...taip ir aš, aš leidžiu būti paiimama ir nunešama, leidžiu būti apkabinama ir tikiu žodžiais, vien todėl... Infantilu/ o aš niekada ir nesigyniau to. Aš neesu amorali, tai jūs perdaug konservatyvūs..
.. ir užverdama duris, aš niekad nemetu cento per petį, nes žinau, kad jei norėsiu visada galėsiu jas atverti, bet tik nežinau, ar man to reikai. ar aš dar kartą norėsiu būti silpnesne už tave..

Kai Svetlana ar tais graži kaip gladiolė mergaitė baiginėjo savo paauglystės etapą ir bandė drąsiai žengti į suaugusių gyvenimą. Bet ne, nei Svetlanai, nei Gladiolei nepasisekė tokia laimė, kuri aplankė mane. Ir šį kartą jaučiuos per silpna, kad tokį gyvenimą užkraučiau išgalvotiems personažams. Aš ne kalvis, nenukalsiu joms šarvų, neesu ir vytelių rankose laikiusi, vadinas ir krepšio bėdoms sudėti dar šiais metais nebus, tai gal geriau užsimerkim ir praplaukim rūku, kuris užtvindė visas pievas, gatves pilnas kvailių šokinėjančių per plytelių tarpus, net ir to manjako,kuris naktimis skambindavo per tirštą rūko patalą nebesimato, bet gal ir gerai, mažiau baimės, daugiau atsargumo.Atsargumo? Žmonės ar girdit, ką ta mergaitė kalba, ji juk amorali, ji nemoka gyventi kaip visi.Blogiau, ji nenori gyventi kaip visi. ne. dar blogiau, ji tiesiog nežino kaip gyvena visi. Žmonių balsai sklinda rūke, kaip tavo balsas pataluose, jie sako ji moka apsimesti laiminga. ach kaip jiems gerai, kad jie ne teisėjai, ne kūrėjai, net ne vytelių pynėjai,o diagnozuoja tokias tragiškas ligas. Būti laimingu nėra taip baisu, kaip būti laimingu tik kitų akyse. Kodėl? Nes kai jauti pilnatvės trūkumą , viską investuoji į kitus, ir drebi, kad tik neprarastum savo investicijų, juk nuvilti 100 širdžių yra šimtą kartų blogiau, nei nuvilti vieną širdį, ir tai tik savą.
Susimenkinimas? Bet juk tik nusileidęs ties kritine riba, įgausi motyvacijos vėl kilti, nematęs tamsos, nevertinsi šviesos, neįskaudinęs žmogaus, nesuprasi ko tau reikia iš vytelių pynėjų, iš gyvenimo teisėjų.
Norėčiau, kad Svetlanai pasakytų "kodėl tu vaikštai per žolę, juk yra takeliai' ir kad Svetlanai būtų išsprūdę " o juk tie takeliai žmonėms". Kaip būtų gerai turėti Svetlanos ID kortelę...O dabar esi tu. esi tu, akistata prieš save, ir teigti, kad tai vis dar žaidimas jau nebegali. Nes vytelių pynėjai, šarvų kalviai jau senai parašė tavo nekrologą, belieka tik uždėti atspaudą ir užsegti baltą kortelę su numeriu ant dešinės kojos nykščio.Belieka.Bet nieks nenori šio darbo prisiimti, niekas nenori būti pats svarbiausias.Baimė?Baimė būti svarbiausiam, reikšmingiausiam tavo gyvenimo taškui, kodėl gi ne?
Rudenį Svetlana buvo laiminga, bet nenorėjo tikėti, kad ji tos laimės nusipelnė.o laimė be galo aikštinga, kaip vėliau susivokė Svetlana, beanalizuodama savo The Pursuit of Happiness. Ne tik be galo, bet ir be pradžios, niekad nesuvoki, kad esi laimingas, kol ji neišeina , ir dėl nubyrėjusio jausmų tinko, suvoki, kad pavėlavai, pavėlavai įjungti Aš laimingas režimą.
Svetlana rudenį buvo laiminga, bet tai suprato žiemą, kai reikėjo iš naujo tinkuoti sienas, o tinkas buvo velniškai pabrangęs, sako deficitinė prekė, gali gauti tik iš po prekystalio ir tai kontrabandinis. Rizikuoti? Svetlana rizikavo, nes senai jos galvoje sukosi mintis,kad disponuodamas svetimu turtu, niekada nepraturtėsi, bet ją guodė mintis, kad niekada ir nebankrutuosi.Juk tai puiku, žaidi Va bank kiek tik nori.O mes juk turim silpnybę būti nepakaltinamiems, būti vaikais.
Svetlanai puikiai sekėsi disponuoti svetimu turtu, svetimomis mintimis, svetimais jausmais, asmeniniais išgyvenimais kitų saskaita. O kai pakyli į aukščiausią amerikietiškų kalnelių tašką, tavęs laukia kritimas žemyn, nors Svetlana niekada nebuvo Amerikoje, nors ji niekada nevažiavo net traukinuku vaikams, ji tai žinojo. Žinojo ir to laukė, sakė, kad mazochizmas, savęs kankinimas jai primena, kad ir ji GYVA.Negali sakyti, kad Svetlana buvo kvaila, tieisog ji negalėjo išmokti gyventi, nemokėjo įvertinti gyvenimo tikrąja jo kaina, todėl ir plaukiojo kažkur ties kritine riba.
O žmonių balsai klaidžiodami po tirštą lyg surūgęs pienas rūką, retkarčiais atsimušdavo į Svetlanos ausų būgnelius ir pranešdavo, kaip jie ją mato ir katras duris ji turi atidaryti.

O Svetlana laukui bėgant įprato prie to.ant visų sienų ,kur tik ji praeidavo užrašydavo savo sėkmės formulę, kuri skambėjo lyg ir taip "malonumo vertę galima apskaičiuoti jo intensyvumą sudauginus su trukme" Nors ji niekada nestudijavo nei aukštosios matematikos, nei gyvenimo, tačiau skaičiuodavo visada teisingai.

Vėliau, Svetlana išmoko vartyti knygas, kurios jai atrodė pakenčiamos, išmoko ir pasiimti tai,kas jai atrodė nenuginčijama. Svetlana kaip dailininkas, kūrė , tik ne meną, o kūrė save. ji šventai įtikėjo Milio(Džono Stiuarto Milio) žodžiais, kad ji turi tapti altruistiniu hedonistu, paprasčiau sakant, ji turėjo elgtis ne taip,kad taptu laiminga pati, bet kad padarytų laimingais kitus, o tada savaime ir pasitenkinimas aplankys ir ją. Ji taip ir elgėsi, tačiau nerangi mūsų, o gal ir jūsų, ta Svetlana buvo. Lyg velnio kišamais pagaliais į ratus, ji vis dažniau nuklysdavo į lankas, o lankose rasdavo tikrąją save. Nesuvaržyta kitų nuomonių, nevaržoma žurnalų kišamų stereotipų, net ir budrioji sąžinė atsipalaiduodavo tose pievose ir leisdavo svetlanai šypsotis nuo ausies lyg ausies, šypsotis tiek,kad net pievos žiogai nustodavo griežti, nes nebesusilaikydavo matydami absurdiška vaizdą; maža baltagalvė mergaitė ,kuri patenkinta savo gyvenimu, kuri gyvena mokėdama suderinti savo ir kitų poreikius, ir derindama ji jausdavosi ne varginama, o laiminga. Aišku pievose pavojinga, juk amžinai laimingu būti uždrausta, tai ri sąžinės migdomieji ilgai neveikdavo, jokio letargo miego, jokios papildomos minutės.Viskas tikslu,kaip šveicariškas laikrodis. Viskas trapu, kaip kiniškas porcelianas...
Taip ji ir klaidžiodavo, kliūdama už kievieno grumsto ar išsikišusios šaknies. Jos sąžinė neleido jai jaustis laimingai, sąžine amžinai kartojo,kad laimė neegzstuoja, kad laimė ,tai tik dvasinė pusiausvyra, o iki subalansuotų svarstyklių jai visada pritrūks miligramo tikėjimo savimi. Miligramas, o tiek daug sugebėjo pakeisti...

Moters gundymo menas, tai velniškai subtilus dalykas, tačiau tai tikrai nėra mokslas, kuris paremtas formulėmis ar geometriniais apskaičiavimais. Greičiau, tai sulyginama su akademiniu piešimu, kuris reikalauja išlavinto rankos judesio ir praktikos praktikos ir dar kartą praktikos.
Viliojimas, ne veltui vadinamas menu, todėl, kad tai interpretacijos, psichologinių sprendimų ir greitos reakcijos kombinacija.Norint pasiekti tikslą reikia kombinaciją paversti harmoniją, o tam ir reikia praktikos, tačiau aš galiu išskirti kelis tipinius viliojimo būdus, nepriklausomai nuo Viliojamojo objekto.
1. Prekės pateikimas – Mergina, turi būti gražiai/įmantriai/originaliai, tačiau visada patraukliai įpakuota, kad prelimenarus pirkėjas ją pastebėtų.
2. Prekės išskirtinumas – mergina, turi sudominti vaikiną, kažkuo kitu, ko kitos neturi, ji turi būti kartu universali ir išskirtinė, kad pirkėjui kiltų interesas rasti kuo daugiau panaudojimo būdų.
3. Prekės paslaptingumas – mergina kuri lengvai šypsosi, tačiau akyse matosi, kad turi paslaptį, arba vaikinui sukelia jausmą, kad ji žino daugiau, nei jis mano. Nesaugumo jausmas priverčia vaikinus susidomėti ja, juk ne kiekviena, gali priversti stipriąją lytį drebėti.
4. Prekės paklausa – mergina turi parodyti ,kad ji yra labai reikalinga visiems, juk kiekvienas vaikinas nori įrodyti, kad jis geriausias, todėl būtinai jam reikia nugalėti kitus ir gauti visų trokštamą objektą.
5. Prekės laikinumas – mergina turi parodyti, kad ji yra nepriklausoma, šekspyras puikiai tai įrodė 1623 m parašydamas ‘Užsispyrėlės sutramdymas‘‘ puikus pavyzdys, kad vaikinus jų ego priverčia pririšti nepririšamus.
Tai būdai kaip patraukti vaikino dėmesį, kaip elgtis, kad jis susidomėtu ir pradėtų pats rodyti iniciatyva, keli maži akmenukai sukelia kalnų griūti, keli maži triukai, palaipsniui sukelia jausmą.
Tik svarbu prisiminti, kad manipuliacija žmonėmis yra šiokia tokia nuodėmė, bet mažos nuodėmės sukelia pasitenkinimą.

Gyveni tam ,kad būtum apšviestas. nesvarbu kuo, o gal ir svarbu, bet šį kartą ne apie apšvietimo būdus,o apie patį faktą, kuris sąlyginai apsprendžia šiandieninę mano nuotaiką. Visi mes kovojame dėl vietos po saulę, tai turėtų reikšti, kad visi pešamės, dėl mažo lopinėlio apšviestumo, bet yra kitų, kurie spjovė ir skersai padėjo DALYKĄ ant tos saulės, atėjo į 21 amžių ir tapo apšviesti rampų šviesos, sako tai nenatūralu, bet užtai kiap efektyvu. Rampų šviesos stiprumas matyt labai smarkiai aplenkia natūraliąją saulės šviesą, nes po prožektoriais ir impulsinėmis šviesomis žmogus iškart tampa daiktu, kūrį visi pastebi.
Naivuoliai ir save vadinantys Individualistais žmonės linkę tikėti, kad gatvės žibintai ar telefono ekranas kuo puikiausiai apšvies juos tiek kiek reikia, kad būtų pastebėti ar dar geriau surasti reikiamu momentu reikiamo asmens. naivuoliai. Nežinau, bet atrodo, čia tas pats kas tikėti, kad saulės užteks visiems, o rampų šviesos yra amžinieji varikliai, gal dar pradėkime tikėti, kad mes esame visiškai nepriklausomi ir savarankiški asmenys, kurie patys įtakojam savo gyvenimą? aha, kur gi ne, ir karvės skarido, bet tik tada,kai mes miegame.
Taigi eidama prie pabaigos, norėjau pranešti, kad keliu hipotezę, kuri turėtų skambėti maždaug taip @ net ir aklas atskiria dieną nuo nakties, net ir aklas žino kada šviečia saulė, o kada kaupiasi debesys@. Tik ne visi mes tuo norime patikėti, o mano drabas ir bus šią savaitę tai patvirtinti, nes velniai rautų, svarbu, kad pats tikėtum savimi, o pateikti pavyzdžiai sudaro puikią terpę pasitikėti savimi.