Skaitot? Labai gerai.
Kažkada, labai seniai, prieš savaitę, o gal prieš dešimtmetį, man pasakė - svarbiausia meno funkcija yra žadinti jausmą. Meninikas yra jausmų kūrėjas.
Tapyti. Rašti. Lipdyti. Drožti. Siūti. Dažyti. Fotografuoti.
Menininkams labai reikia pripažinimo, tai yra, leidimo jiems dirbti toliau. Žmogus yra tokia sociali būtybė, kad tiesiog NEGALI gyventi be pripažinimo. Aišku, visada buvo išimčių, kad ir drožėjas L. Šepka, kuris gavęs pripažinimą, daugiau nieko doro ir nebesukūrė. Tačiau jaunieji menininkai, tie, kurei čia talpina savo nuotraukas, nuolat blyksi fotoaparatais ir po kiekvieno kadro galvoja "ah, ar tai bus pakankamai gerai įvertinta ten ir ten?" žudo tikrąjį meno suvokimą. Siekdami pripažinimo, jaunieki ir žavieji, žingeidieji, atviraširdžiai ir (net!) indigo vaikiai pamažu tampa kultūriniu menu. POP ARTU. Madinga fotografuoti tai, kas yra jau matyta. Madinga imti kito idėją ir ją kurti savaip. TIK - ŠIUKŠTU - nekurti savo idėjos.
Ak, o siekiant populiarumo dargi reikia lengvai lįsti į analinę angą tiems, kuriems lenda dauguma. Ir klausytis jų komentarų neginant savo nuomonės, jie, juk, dievai, jie žino viską. Ir netik fotografuoti - reikia parašyti komentarą tam tikra, tik šiam puslapiui būdinga žodžių konstrukcija ir saldžiu žodynu. TU NEGALI IŠSISKIRTI, NES GALI BŪTI NESUPRASTAS.
Keista menininkų industrija, kurios virveles tampo reklama, mados žurnalai, televizijos laidos, mums nežinomų organizacijų vadai ir visi tie, kurie kuria šiuolaikinę POP kultūrą.
Vartok, nes būsi suvartotas pats!
O mažieji meno trokštantys vaikiai, kurie taip nori vadintis menininkais, būti išskirtiniai, GINK DIEVE NEKURTI POP'SO, sėdi apsikabinę pelytes ir maigo fotoshop'o mygtukus vardan to, kad tik kurtų meną. Ir nesupranta, kad tai pop. Ir nesupranta, kad jie taip tik sekina savo kūrybinius syvus.
Menas turi stebinti ir žavėti, menas turi eiti iš širdies į širdį, menas turi būti meininko veidrodis. Kada, po galais, menininkai tapo vienodi? Menininkai turi būti skirtingi. JŪS TURITE BŪTI SKIRTININGI. Išmeskit tą Salomėjos Nėries estetizmo konstrukciją iš savo komentarų, pamirškit fotografijos stabus, dar geriau - jeigalit nefotografuoti, tai ir nefotografuokit.
Čia KŪRYBA, o ne KARYBA.
Sėkmės.

"Ar nesakiau, kad esu truputį ragana?"
"Būk žmogus, eik miegot"
"Ne, taip negalima, negalima"

Nieko bendro neturim mes su tiesa, o mieli mano likimo draugai, priversti gyventi čia ir dabar, tarp pūvančių ir dvokiančių daiktų bei vieni kitų. Ir žaidžiam savo ir kitų gyvenimais pamažu, lėtai, kartais greitai, statom ir kuriam, bet griaunam dažniau, dėl silpnumo, nesugebėjimo, nerįžtingumo, pasiduodam akimirkai ir nugrimstam į jos gličius pradmenis amžiam. Niekas niekada neišdyla, niekada neužgyja, nuodėmės prieš save neatleidžiamos. Nuodėmės. Nuodėmių. Nuodėmėms. Nuodėmes. Nuodėmėmis. Nuodėmėse. 
Beviltiškai silpna jaučiant artėjančią. Vasara baigiasi rudenį, ir stingsta nerūpestingos mintys, sukasi į gniutulus ir rieda nuo kalniuko į vieną didelę duobę, ten mumifikuojasi ir nelaukia, kol jas kas pajudins. O ar jom to reikia? O mum reikia. Ir nieko nieko bendro su meile (?) ar draugyste (?) neturi grožis. Grožis yra ten, kur nėra jausmo, Grožis yra tyras ir švarus, nesuteptas emocija ir neišmuštas vilčių dėmėmis. 

"Nuodėmės prieš save neatleidžiamos"