Labas, baltas virtualaus popieriaus lape.
Susipažinkim - mane vadina Ieva, o tave kaip?
Tu kažkoks tylus šįkart, tai aš netylėsiu, kad išgelbėčiau mūsų pokalbį. Neklausk, ką aš čia veikiu - aš nežinau. Gal paklausiau draugės ir nusprendžiau patenkinti savo savimeilę ir begalinį egoizmą ir pažiūrėti, kaip žmonės vertins paveiksliukus, kuriuos kartas nuo karto užfiksuoju kažkokiu fotoaparatėliu. Žinai, kad tai ne man, ir juo labiau, ne mano fotoaparatėliui.
Kodėl su manim nešneki, virtualus popieriaus lape?
Andrius neišduoda manęs ir jau 3 kartą taip gražiai ir vienodai dainuoja apie svajones (Andrius Mamontovas - Tavo svajone.mp3) ir aš truputį daugiau pasvajoju tada. Ruduo kažkoks aplink, ar nejauti, lape? Medžiai geltonuoja, lyja, kaip dar nieakd nelyjo, ir aš ko tai varvu po truputį, tirpstu, lydausi, garuoju, kondensuojuosi ir krentu ant žemės lietum, bet vistiek - kaip visada. Ir varo visi žmonės man kažkokią ankstyvą rudens depresiją - kliedi apie mokyklą, žiemą, šaltį, konservuotus obuolius ir uogienes, lapų grėbimą, paskutines maudynes, vyną, kuris pakeis alų, žiemines striukes, sąsiuvinius, rudens darbus, šiltus batus, ilgas kelnes, suknelių skalbimą, vadovėlius, derlių, bulviakasį, lietų, lietų, lietų, liūdesį, liūdesį, liūdesį, egoizmą. O aš taip myliu vasarą, aš taip ĮSIMYLĖJAU vasarą (galininku ir vietininku skaitylik paskutinį žodį).
