Daktaras Rolandas labai dosnus. Dovanoja liūtus, dramblius, elnius, skraidančius paukščius ir net švininius ugnies kamuolius. Atlikęs pagrindinius dienos darbus jis mėgsta žiūrėti, kaip auga žolė. O kartais net verkia. Bet apie tai vėliau.
Palietus tai, kas neturi nei pradžios, nei pabaigos pasidaro baugu. Ir nejučiomis imi gyventi.
Šaukia gimtieji namai. Braškių pilni laukai. Tvenkiniai. Rasa nulaistyti ankstyvi rytai. Miškai. Vaikystės draugai. Vandens purslai. Dviračio traškesiai. Katės/šuns judesiai. Balų srautai... Basomis po pievą, basomis per vasarą.
Ir taip toliau.
