Ir vėl. Tai tik dar vienas šešėlis mieste. Kiek jų kasdien atsispindi nuo lango. Nuo lango, pro kurį kažkas bando įžvelgti kažką. Per lietų, per miglą, per skaisčią saulę. Bet galiausiai... šešėlis vistiek atsispindi ir lieka nepastebėtas.

Taip. Ir vėl pamąsčiau sau. Ėmiau, nevalingai nukreipiau žvilgsnį į dangų. Koks jis, savitas ir kitoks, žvelgiant per užuolaidą. Tarsi filtras. Ir visa tai kas aplink. Jei, jei pabandytum kiekvieną kartą, prieš pažiūrėdamas ,,eiliniu", nuo skvarbumo pavargusiu žvilgsniu įžvelgti kažką netiesioginio. Kas žino, gal pavyktų...

Kadaise tai buvo naudingas statinys. Kažkam, kažkuriuo metu, kažkokiomis aplinkybėmis jis atstojo netgi namus. O dabar... stūkso, merdi it paliegęs senelis, tik vietoj maitvanagio priviliojo gandrą, kuris jau ruošėsi išskristi... Greičiausiai Afrikon.

Ech, toji meilė. Tiek Lietuvoje, tiek Ganoje, tiek Škotijoje. Visur ji variklis. Variklis, kuris net tinginius paverčia darbštuoliais. Nejau manai, kad tai ,,nutapyti" nereikėjo noro, pastangų, o svarbiausia - darbo?! Taigi, aš už meilę ir ne tik Sabrinai...

Nei aš gamtininkas, aktyvus žaliasis ar dar koks ,,iasis", bet nuorūkos man niekaip nesiderina su rudeniniais lapais baloje. Minusas vakarų kultūrai...