Apsiverkčiau. Nuo pešiojamų antakių ir riebių kotletų, kuriuos pavogė susivieniję kiemo šunys. Trynėsi, vizginosi, laižėsi, tarp kojų susipynė. O drimba tose jų kojose irgi susipynė, o tose jų ir drimbos kojose susipynus neliko nieko kito, kaip dribti. Drimba dribo, šunų kojos iškart atsipynė. Kotletai kaip balandžiai purptelėjo į šunų gerkles.

Apsiverkusi drimba prakeikė puotaujančius šunis ir grįžo į savo kambarį. Jame buvo daug laidų, alaus butelių, penki tušti vazonai ir peršviečiamas brolis. Drimba krito ant grindų ir priverkė visus pelių urvelius, paliktus prasivėdinti.

Peršviečiamas brolis didelėmis verksmingomis akimis žiūrėjo į drimbą. Vienintelis neperšviečiamas, nes mėlynai nulakuotas jo pirštas nervingai timpčiojo. Brolis specialiai pažymėjo tą nuo viso kūno atsiskyrusį pirštą, pirmą kartą timpčioti pradėjusį kai naktį viena pasiklydus pelė susipynė baltose jo garbanose. Tada peršviečiamam broliui buvo penkiolika ir jis dar nemokėjo kalbėti.

- Atsipalaiduok, atsipalaiduok, tu atsipalaiduok, atsipalaiduok, atsipalaiduok, atsipalaiduok, atsipalaiduok, atsipalaiduok.

- Aha...

- Visas įsitempęs. Aš matau. Atsipalaiduok, atsipalaiduok, atsipalaiduok, atsipalaiduok, - ragindavo drimba, mankštindama peršviečiamo brolio liežuvį.

Peršviečiamas brolis nemėgo tų mankštų. Jam patiko gulėti ant čiužinio ir nesidomėti fizika. Patiko perlakuoti timpčiojantį pirštą ir suvelti savo garbanas, kad pasiklydusios pelės dar labiau juose susipintų. Patiko klausytis visko, ką klausėsi ir ką per televizorių žiūrėjo Genutė Kaimynė.

Tą dieną Genutė Kaimynė jiems ir atnešė kotletų. Iš viso jų buvo keturi. Peršviečiamas brolis tapo sotus vien nuo kvapo, o drimba nusprendė, jog lauke valgyti skaniau. Širšių sezonas ėjo į pabaigą, tad visai rami ji nušlepsėjo laiptais į kiemą. Drimba su raudonais trumpai kirptais plaukais, lietaus nepraleidžiančia striuke ir pilnomis rankomis riebių kotletų. Tokią ją pamatė kiemo šunys. Pamatė ir susivienijo.