kruopščiai paskutinįkart apčiupinėjau ir nunešiau kunčių su beresnevičium į mickevičių. tie du nuo du tūkst. septintų kažkaip pas mane užsigulėjo. sakau maloniajai darbuotojai, kad užmiršau visai juos, tarpusavy, matyt, susibendravo ir pasislepė kažkur už gavelio, kondroto, o gal jonučio. slapstėsi tol, kol vieną neseną dieną iš mickevičiaus gavau laišką su malonybiniu prašymu juodu gražinti.
- jei jau dabar tokia užmarši, tai kas bus kai pasensit? - šypsodamasi klausia m. darbuotoja ir priskaičiuoja man aštuom vieną lituką skolos.
pabaiga.
