Laikas kai tu toli, bet netvirtas ryšys ir iš ten atsidriekia,
lyg rėžis, abipus kurio plyti dulkės.
Kažkas, pilna burna ironijos, smerkiančiai spokso pro baldų kojas, girdžiu, kaip suvirpa tie žvilgsniai, lyg stygos gitaros,
ir stukteli į grindis pieštukas.
Kaip staigiai nususo dvasia, šauniai sruvusi ateitin, štai per griežtą parketo grafiką atsirita sudulkėjusių nuotraukų šūsnys.
Atmintis jas sulipdo, ir stukteli į grindis pieštukas.
|