atliktas nemažas darbas, ačiū už švietėjišką misiją :)

Puikios foto + ;)

dėkui už puikų reportažą :)

:)

Tikrai svietejiskas darbas. Gera serija. 5

Jaučiu duoklę deatlesniam švietimui ir patriotizmo ugdymui :) Ačiū už įvertinimą visiems.

1. Giedraičių (Molėtų raj.) Šv. Baltramiejaus bažnyčia (nuo 1410 m.; dabartinė mūrinė nuo 1809 m.) stovi prie senojo Vilniaus-Molėtų kelio.
2. Tytuvėnų (Kelmės raj.) Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (nuo 1633 m.), buvęs bernardinų vienuolynas ir jo ansamblis (XVII a. per. – XVIII a. pab., vienas didingiausių baroko paminklų šiaurės rytų Europoje).
3. Kamajų (Rokiškio rajonas) Šv. Kazimiero bažnyčia (nuo 1909 m.).
4. Labanoro (Švenčionių raj.) Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (statyta apie 1800 metus), kurioje yra 17 dailės paminklų, varpinė.
5. Palėvenėlės (Kupiškio raj.) Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir vartai-varpinė (nuo 1803 m.) stovi prie Kupiškio marių (Lėvens upės praplatėjimas).
6. Pašvitinio (Pakruojo raj.) mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1852 m.) stovi miestelio centre, prie kelio Linkuva-Joniškis.
7. Šumsko (Vilniaus raj.) Šv. arkangelo Mykolo Bažnyčia (pastatyta 1789 m.), buvęs dominikonų vienuolynas.
8. Betygalos (Raseinių raj.) neobaroko stiliaus Šv. Mikalojaus bažnyčia (pastatyta 1930 m.).
9. Salako (Zarasų raj.) gyvenvietėje stovi masyvi ir įspūdinga tašytų akmenų Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (pastatyta 1906–1911 m.).

labai patiko ir informacijos stoka negalima skustis , o labiausiai i akis ir sirdi istrigo trecia foto.

ahoy,mano gimtuosius Giedraičius nupyškinai:) 5 už tai.

mynde is visad sakiau kad tu toks storus :)). 5

STROPUS :))))))))))))

9/ hihihi
6/gerai pasistengei

Daugiau tokių serijų +
Kelios iš šios serijos nelabai, dėl kadravimo ir šviesos.

12./ Labanoro - tai ir buvo toks sumanymas padaryti tik bažnytėlės ir medžių juodus kontūrus. Betygalos - naudota blykstė, nes štatyvo (ilgesniam išlaikymui) tuo metu neturėjau, o Tytuvėnų - galėtų būti ir geresnė, tiesiog ne tą fotografiją galbūt parinkau :)

Darbas+informacija=5

+++++

jeee

ai va, radau radau :))

Palėvenėlės istorijos puslapiai: nuo bažnyčios iki dvaro
Pavažiavus iš Kupiškio beveik dešimt kilometrų Alizavos link, dešinėje kelio pusėje, ant kalnelio, tarp plačiašakių klevų išnyra balta bažnytėlė. Tai Palėvenėlės kaimo pradžia. Kupiškėnų enciklopedijoje rašoma, kad jau apie XVI a. vidurį šioje vietoje galėjo būti svarbus aplinkinių valdų centras, kuris priklausė Pienionių karališkajai seniūnijai, nes būtent vienai vaitijai prigijo Palėvenės vardas. Bažnytinėse knygose šis vardas pirmą sykį paminėtas 1684 metais. Vietovardis, matyt, nuo upės Lėvens, tekėjusios pagal kaimą, vardo. O mažybinė vardo forma atsirado vėliau, galbūt norint atskirti nuo kitos vietovės, esančios žemiau Lėvens upės ir garsėjančios dominikonų vienuolynu. Kiti šaltiniai teigia, kad mažybinis vardas atsirado dėl to, kad čia tekanti Lėvens upė buvusi labai menka ir vadinta tiesiog Lėvenėle. Rašytiniuose šaltiniuose Palėvenėlės vardas atsiranda tik XIX a. pabaigoje. Viena pirmųjų tai fiksuoja lenkų kalba ėjusi enciklopedija „Slownik Geograficzny“, kur ši vietovė pateikiama kaip dvaras prie Lėvens upės, Ukmergės apskrityje, Kupiškio parapijoje, Peliskių nuosavybė. Dvaras ir bažnyčia – du traukos taškai, aiškiai jaučiami per visą Palėvenėlės istoriją.
Palėvenėlės bažnyčia ir šventoriaus vartai su varpine yra vietinės architektūros paminklas. Šio ansamblio architektūra turi klasicistinių bruožų. Bažnyčia – akmeninė, vienanavė, stačiakampė, pastatyta 1803 metais, iki 1801 metų buvo tik koplyčia. Bažnyčios statyba rūpinosi vienas iš Palėvenėlės dvaro savininkų Kazimieras Moigis. Net 40 metų Palėvenėlės bažnyčios reikalais rūpinosi Domininkas Šafronas, kunigavęs 1864 – 1904 m. nuo 1917-ųjų iki 1920 m. čia kunigavo teologijos ir filosofijos mokslų daktaras Simonas Šultė (abu šie dvasininkai palaidoti šventoriuje). 1911-1914 m. bažnyčia buvo rekonstruota, primūryta zakristija. Iki 1926 metų Palėvenėlė buvo parapijos filija. 1923-1926 m. filialistas Stanislovas Baltrimas atnaujino bažnyčią, išrūpino Palėvenėlei parapijos teises. Pirmojo klebono Antano Pauliukonio rūpesčiu 1926-1929 m. bažnyčia išdažyta, perdengta varpinė. Klebonas Kazimieras Pukenis 1932-1935 m. įsigijo bažnytinio inventoriaus. 1937-1938 m. Palėvenėlėje kunigavo dramaturgas, režisierius ir švietėjas kunigas Kazimieras Čiplys – Vijūnas, vėliau ištremtas ir nukankintas lageryje. 1942-1948 m. Palėvenėlės parapijos klebonu buvo Bronius Jareckas. Jo rūpesčiu atstatyti per karą nuversti bokšteliai, apdengtas klebonijos stogas.
Bažnytinėse knygose yra užfiksuota per dvi dešimtis dvasininkų pavardžių, tarnavusių Palėvenėlės bažnyčioje nuo 1942 m. iki šių dienų. Bažnyčios šventoriuje palaidoti kunigai Kazimieras Butkus ir ypač palėvenėliečių gerbtas ir mylėtas, jaunas miręs kunigas Vaclovas Kartočius. Sovietiniu laikotarpiu bažnyčia nebuvo remontuojama, dvasininkai keitėsi dažnai. Tik jau atkūrus nepriklausomybę, į Palėvenėlės parapiją paskirtas šviesios atminties kunigas Stanislovas Zubavičius išbuvo čia 12 metų nuo 1993 iki 2005 m. šis dvasininkas rūpinosi, kad mažieji parapijiečiai išmoktų tikėjimo tiesų. 1993 m. vasarą pirmą sykį Šv. Komuniją priėmė net 24 vaikai ir jaunuoliai. Palėvenėlės bažnyčia labai išgražėjo 2008-2009 m. išdažytas bažnyčios vidus, įsigyti nauji suolai, suremontuota zakristija. Tuo nuoširdžiai rūpinosi tuometinis bažnyčios klebonas Laimonas Nedveckas, dirbęs Palėvenėlėje 2006-2012 m. (Šiuo metu jis šventąją misiją atlieka Rokiškio r. Obelių ir kitose bažnyčiose). Energingas dvasininkas ne tik rūpinosi bažnyčios remontu, bet ir subūrė gausesnę tikinčiųjų bendruomenę. Šiuo metu Palėvenėlės parapiją aptarnauja kunigas Justas Jasėnas. Jaunas, meniškos sielos, dviejų poezijos knygų autorius, už nuoširdumą ir paprastumą jau spėjo pelnyti tikinčiųjų bendruomenės pagarbą ir meilę.
Šaltinis: „Kaimas marių pakrantėje“ O. Kručienė, D. Šedienė, 2013 m.