,,Dar vis gyvas tikėjimas, kad žmogui mirus, jo vėlė apsigyvena medyje. Medis - vėlių buveinė, garbinamas ir pagarbos vertas . Šaknys - praeitis, kamienas – dabartis, šakos – dangaus karalystė.
Nėra nebūties, amžinai gyva žmogaus siela, gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą. „Velėti“, kas reikštų skalbti, sielą švarinti. Tai viena iš svarbiausių vėlės pomirtinių paskirčių: iškeliavusi anapilin, vėlė turi velėtis, t. y. švarintis, skaistėti, tobulėti, atgailauti dėl praeitame gyvenime įgytų ydų, blogų įpročių ar veiksmų,, (N.K.H.)
|