Edvardas yra pagyvenęs vyriškis(apie 80metų),kurio širdyje tebegyvena tas mažas berniukas išsiilgęs nuotykių ir gyvenimo. Jo lūpose tebeskamba pasakojimai apie gražiausius jaunystės šviesulius, ir nė vienos liūdnos ar bauginančios istorijos.
Sako noro gyventi iki paskutinės minutės nesukuria jokie krištoliniai rūmai, ar net pats prabangiausias šilkas.Norą gyventi kuri tik tu pats.Ir nors gyvenimas dienos centre nėra patys jaukiausi rūmai svajoti apie būties prasmę , tačiau visada gali trumpam pabėgti ir atrasti tam vietą ir laiką.
"Oho, iš šio medžio matosi jūra.Tu fotografuok, o aš galima pabūsiu su ja? Dar niekad nemačiau jūros sėdint medžio viršūnėje..."
O ar jumyse dar gyvena tas vaikas ištroškęs gyvenimo?
(Tai laiškas kurį gavau iškart po fotografavimo, ir kurio kontekstas atitiko mano sukurtą fotografiją.Stebuklai...)
|
