Medžiai, žmonės atsidūsta -
ruduo, ir laiko į valias.
Beržų šešėliais švilpia autobusai
į dulkinas kelių rankas.

Tai tavo akys užkrečia
švytėjimu, skubėjimu,
namų ruoša.
Užverčia lapais užkampį
į vienkiemius įvirtusi žiema.

O kiekvienos bedugnės
prigimtis - tyla,
ir kybo lašiniai po pušiniu grebėstu.
Tas vienkiemis pačiam gale,
giliam vidurnakty už miesto.

užmigę paukščiai nebegieda,
nukautas vilkas nebestaugia,
skaitom Mieželaitį, Gedą,
skanų alų maukiam.

O naktimis krinta
kruvinos beržų sermėgos.
Mūsų laukia pusryčiai
ir vakarienės,
saldus, gardus, be galo miegas.
Ašaroja tėvo akys
į mus, sužiurusios,
krauju pasruvusios,
tarsi veršiuko...