Viešos žinutės ir komentarai autoriui
|
2013-08-31 Paklydus,
sodo kamputyje –
tapšnoji žirgą,
kaip alyvmedis
ties mano langais.
Baltosios žąsys,
raibusios vištos –
po serbentais,
po žirniais,
vis kapstysis
ir kapstysis
ir ta vasara,
pas mus
bus ilgai...
Nubyrės
kaštonų sagos
sodo kamputyje
ateis geros dienos
žmonėms paprastiems.
Argi šuo gali –
lašinius saugoti,
jeigu palei būdą
netrukus sutems.
Stoviu
sodo kamputyje
it pranašas
tarp žydinčių vyšnių.
Paukščiai –
mūsų žiemas, vasaras
pro šalį praneša
ir nuskrenda -
dienos, naktys –
tokios mielos, ryškios
ir skambios
kaip moteriškės.
2013-09-06 Persisvėrus
per šulinio rentinį –
žiūri, žiūri –
tarsi uogos
lašai didžiuliai džiūsta.
Saulė skverbiasi
į namus, pašiūrę,
o prisiminimai,
mūsų Viltys
tokie gražūs, trapūs
ir juodi kaip tušas.
Pasaulis žalias.
Paukštis purpteli,
kilsteli galvas žuvys.
Jauku, vaisku,
vasarą prisiminus,
prisiminimai
tokie gražūs, trapūs
lyg parodų salėj
lyg nušovus –
du zuikius
vienu šūviu.
O ant suolo,
ant stalo -
dangaus žydras klanas,
puodelis,
ąsotis pieno,
mėnulio galva,
ir lange, prisiminimai,
tokie gražūs, trapūs
liepsnoja, dega
lyg lempa Aladino
ir iš ledynų,
debesynų
kyla saulė
lyg hidroplanas.
2013-08-29 Į stiklą daužosi dvi piktos širšės,
atgyja ilgesys ir šnekos,
prižadina šakų šnarėjimą,
pražydę lubinai ir žemuogės...
Ateina laikas atsisveikinti,
kai šakos vaisių nenulaiko,
kada sekioju akimis vienintelę
po saulės auksu suliepsnojusią mergaitę.
Ateina laikas atsisveikinti,
kai prieblandos uždangsto stogus,
šviesa kai skverbias į raudoną vandenį
ir keliasi naktis, šilta nuo miego. 2013-08-29 Tėvas,
virves veja
ir pinasi senos,
naujos tiesos -
upokšnis
it žaltys išsitiesęs
jodinėja su vėjais.
Atlėkęs
iš pietų,
šiaurės vėjas
landžioja
po sijonais
ir guli, šiaip taip
septyni vyrai
lyg žalčiai saulėje
ir septynios Jurgos
krykščia upokšnyje.
Kačiukai
ima kniaukti
nerami katė
į vakarus dairosi
Dairaus ir aš
kur būtų galima
patinginiauti
ir nuvykti
šiaip taip
į pasaulio kraštą
ir nurident -
šiaip taip
vaikišką vairą.
Apsivynioju
rankšluosčiu galvą
ir nuo zuikių -
šiaip taip
šiaudais aprišu
obelis, kriaušes
o ir ne paskutinį kartą
mano durys atviros,
nors žaibuoja, griaudžia –
šiais metais
paskutinį kartą. 2013-08-29 Tėvas,
virves veja
ir pinasi senos,
naujos tiesos -
upokšnis
it žaltys išsitiesęs
jodinėja su vėjais.
Atlėkęs
iš pietų,
šiaurės vėjas
landžioja
po sijonais
ir guli, šiaip taip
septyni vyrai
lyg žalčiai saulėje
ir septynios Jurgos
krykščia upokšnyje.
Kačiukai
ima kniaukti
nerami katė
į vakarus dairosi
Dairaus ir aš
kur būtų galima
patinginiauti
ir nuvykti
šiaip taip
į pasaulio kraštą
ir nurident -
šiaip taip
vaikišką vairą.
Apsivynioju
rankšluosčiu galvą
ir nuo zuikių -
šiaip taip
šiaudais aprišu
obelis, kriaušes
o ir ne paskutinį kartą
mano durys atviros,
nors žaibuoja, griaudžia –
šiais metais
paskutinį kartą. 2013-09-20 Jau vakaras.
Eikim, miela. -
Jai ašaros skruostais pabiro.
Tyla, kaip kiečiausia uola,
pripildyta liūdesio tyro.
Jau laipioja mėnuo stogais,
pavasaris miega pašlaitėj.
Nubraukus ašaras pirštais ilgais
nuo kapo nubėgo mergaitė.
Kapai - tai daugybė stočių -
gyvenimai mūsų perdegę.
Gal ir jiems aš skolingas - jaučiu,
kai širdį akmeniu slegia.
2013-08-29 Praeis
ruduo niūrus
ir medžiai, trobos
baltai šaltai, išbals.
Ir vakaras,
prisės prie pianino,
kaip retas svečias.
Šoks snaigės,
paskutinį tango
praeis balta,
šalta žiema,
nereiks
nė pranašo -
spindės sniegas,
žėrės šerkšnas,
kaip vaikiškas
susipratimas -
ir lengvos,
sunkios snaigės,
virš stogų,
tvorų švytės
ir bus jauku, tylu -
prasimerks
saulės akys
tavo linksmos akys
pilnos džiaugsmo
ir žiema išbals
išsklaidžius puvėsių,
degėsių kvapą
ir neliks vietos -
pagiežai, purvui.
Praeis žiema -
pirma, antra,
su slidėmis,
pralėks
ir trisdešimt žiemų.
Pralėks ir dienos,
pelėsiais,
grybais kvepiančios,
pralėks, praslinks
ir daugiau žiemų,
pavasarių,
tais snieginais,
balkšvais laukais
ir ateis
lyg pagaikštis -
basas, liesas -
išsiskyrimų,
susitikimų
metas.
Praeis
visos ligos, miglos,
kurias, kaip šunis,
po medžiais kariame
ir saulę pakabinam
o už langų -
paskutinis
žiemos tango
Prisėda vakaras,
prie pianino
ir pasigirsta,
džiugus ir liūdnas -
paskutinis,
mano Vangos
tango.
Vėjai,
žers sniegą į akis,
ir bus žiemos pradžia,
džiugios poezijos
pradžia -
po šitiek klaidų,
po šitiek atlaidų,
kažką gražaus
ir mes, sugrosim.
Kartu kentėjus, liūdėjus
šitiek metų,
iš žiemos
į pavasarius įėjus,
o dabar, už lango
paskutinis
ir mūsų tango
Sidabro žvaigždės,
snaigės spindi
langų, vaikų
pravertomis akimis
ir pavasarį išlydim,
išlydim - trisdešimt
septintą
mūsų žiemą.
Ar galėsim prisiliesti,
prie žaizdų,
prie senų daiktų, kvapų,
prie lovų, spintų?
O dabar, už lango
Ir mano - paskutinis
tango...
Čia mes,
gyvensim
ir numirsim,
prie tos, jaukios
žiemos ir prietemos,
prie tų – barnių, rietenų -
kaprizų ir siurprizų -
šalikų, pirštinių, kepurių,
apsirengę,
storais megztiniais -
ir prirašę,
juodai dienai -
po tris tūkstančius
eilėraščių, numirsim
o dabar, už lango -
tango, tango...
2013-08-30 Prieš mus
pusiaukelėj —
raudonas ąžuolas,
geltonas kelias,
gležnutės atžalos
į žydrą dangų kelias
ir verkia verkia
vienas vaikas,
ir dainuoja dainuoja
Marija Kalas.
Prieš mus
pusiaukelėj
po šviežiu spinduliu
nauji keliai žvilga.
Sirpsta bruknės, spanguolės,
giraitėj žvengia žirgas.
Per drungną šaltąjį rugsėjį
plevena lapų puokštės...
Liepsnoja, žaižaruoja sodai,
o saulė — lyg žuvis upokšnyje.
Į aukštą pylimą
beržai, klevai saulėtekius
kaip inkilus sukels,
ir vienas kelias,
ir vienas vaikas,
tarsi išryškėjęs filmas
veidų, mašinų, lapų pilnas.
Ruduo. Ir vienas kelias žvilga,
ir vienas paukštis gieda.
Giraitėj žvengia žirgas
prieš lietų ar prieš giedrą?
2013-08-30 Laiškai,
telegramos
iš visų pasviečių –
į savo sapnus
renkasi - akis,
rankas šildo
mėlynas vokas.
Išsilieja mintys
laiškuose netilpusios,
o vienas
didelis žodis –
viename dienoraštyje
viename puslapyje,
o kažkas –
atkelia vartus
ir iš namų
išeiti kviečia.
Norėjau kapus,
namus aptvarkyti,
norėjau seseris
ir tėvus
aplankyti,
norėjau
ne vieną žmogų,
ne vieną medį -
susirišęs šiaudų,
šieno grįžtę –
žaizdas aprišti,
o rimtai palijo,
o kvailai pasnigo –
sniego gniūžtę...
Norėjau
su tavimi
su katinu
pažaisti
ir į namus -
nenorėjau
tuščiomis grįžti.
Kažkas liečia
mano petį,
kažkas laižo
mano medų
ir išbarsto -
prisiminimų cukrų.
Šešėliai sukruta
ir medžiai
lapus meta.
Matau
liūdną veidą,
ir tave –
nieko nesuvokiančią,
tą pačią.
Sunkiems
darbams išnykus -
sunku beturčiams
praturtėti.
Sapnuoju mamą,
sapnuoju tėtį
ir save -
po antkapiais,
vainikais.
Girdžiu
mamos balsą
artimą, savą,
o visiems, kitiems -
nuleidžiu garą.
Lietaus lašai,
kaip veidrodžiai,
kaip žirniai
ir visą naktį
žvaigždės žiba.
Gražiausias
mintis
sudėjęs -
dieną, naktį
po medžiais
prastovėjęs.
Ne visus pažadus
ištesėjęs
inkščia kaip šunytis -
visas sulytas,
sušlapęs
ir sustiręs –
trijų tūkstantųjų
rugsėjis –
nieko naujo
ir nutolsta
gyvų žvaigždžių
ugnis sėjantis.
2013-09-01 Laksto ištrūkę
iš glėbio vaikai -
lapų puokštę laikai.
Diena - nusimeta suknią rusvą
ją sugauna - plūgų peiliai,
balti, žali ajerai.
Bangos griebia, vakaro saulę
lyg kielę - sukruvintą
tyliai į guolį nusineša,
šilti, šalti vėjai,
migloti vakarai.
Diena užminga, ateina pilnatis -
graži kaip Jono Strielkūno poezija
ir tu, įdienojusi, pasišiaušusi, graži,
kaip Jonas Strielkūnas, kartų dūmą peši.
Tavo sąžinė kaip vaiko švari - eilėraščiai
mane klaidina - regiu, baltą kūną,
kaip indą tuščią, slidiną -
galiu taurę vyno pripilti,
šilumos pripilti.
Ant šakų, ant stogų -
šoka vėtros tingios,
tirpsta - pirmos šalnos.
Išsirenginėji,
prieš mano langus
lyg prieš pilnatį. |
|
|
senamadžius
senamadžius
|
|
|
|
|
| Autorius: | 2013 08 13 08:04 | Žiūrėta: 15142 img 2013-09-06 senamadžius: Pusiausvyros dyla
rankos virpa
Likimai
virto lašais
ir juos, kaip žvirblius
rankose laikai,
o gyvenimas
plėšrus,
iššiepęs nasrus
ir mes, paskui jį
sekdami, klupdami,
o Čičinskas - sėdi
mūsų bendruomenėje,
alų girkšnoja
ir žiopso
į mūsų vaikiškumą
ir kraugeriškai slepia
savo nuomonę
ir kramto
amerikonišką gumą,
o Laikas, beria smiltis
ir mūsų gyvenimus
verčia miltais
Mes žmonės
iš to kvartalo,
kur ir Čičinsko dvasia
egzistavo.
Mes, trise
alų girkšnojam
ir vyną geriam -
be jokio atokvėpio
įsikibę eilėmis
vienas į kitą
ir beginkliai
prieš Čičinsko
mestą obuolį,
prieš kylančią -
pykčio bangą,
prieš nuovargį
ir tuštumos skydą.
Mes, už Čičinską
jaunesnį,
ir prie stalų
pririšti, laukiam
skanesnio kąsnio
Skustis
madinga -
ar mums,
baudžiavos stinga?
Akys sublizgės
ir jos praregės -
sėdi Čičinskas
iš baudžiavos laikų atklydęs
tai jo, paskutinis skrydis
ir jis bijos, besotis
alaus bokalą pražiopsoti
o kitą rytą -
ir jam, pakaktų visko,
bet uždarytos
visos karčemos, byra
ašaros karčios,
kad žmonės neūžtų,
miegotų -
visos bažnyčios
uždarytos
ir prisimenam,
tas naktis -
po stalais nuvirstam
ir dainuojam,
kaip šešėliai -
gerdami
už tris. |
» | |
|
|
apie 2013 12 29 17:26
Nebylė Izabelė
|
|
|
apie 2013 10 22 07:46
Faberžė iš Pabiržės miestelio
|
|
|
apie 001 2013 09 21 08:57
Murzinos, sulytos sutemos -
lietus be perstojo pliaupia.
Tėvas malkas į vidų sutempė
ir užsnūdo šalia dukterų
tarsi pliauskų.
Ir aš, šalia malkų nuvirsiu,
parašysiu eilėraštį - raudą.
Nuo žiūrėjimo,
nuo sunkaus darbo,
akis, rankas skauda -
ugnies kerštingas,
klastingas spjūvis buvo.
Per vasarą
įdegsiu kaip nuodėgulis,
negriuku pavirsiu.
Dega, liepsnoja, smilksta
skiedros, pjuvenos,
spurda, blaškos -
stalai, sienos, spintos
miršta spalvos -
akinančios, ryškios
lietaus ašarom suspindusios.
Namus vijokliais apipinsiu,
tave paguosiu, jauną ir įširdusią.
Stringa, trūkinėja filmas -
keistų garsų ir lapų pilnas.
Išpirksiu nuodėmes darbu
akmenyje iškalsiu tėvo veidą rūstų.
Paišysiu, rašysiu - apie orą žvarbų,
kojos iš namų nekelsiu.
Varvinsiu ugnies,
nevilties lašus -
vėjai baigs plėšyt lapus.
Rašysiu, tašysiu
į Dievą Tėvą - būsiu panašus.
|
|
|
apie 015 2013 09 21 08:41
Medžiai, žmonės atsidūsta -
ruduo, ir laiko į valias.
Beržų šešėliais švilpia autobusai
į dulkinas kelių rankas.
Tai tavo akys užkrečia
švytėjimu, skubėjimu,
namų ruoša.
Užverčia lapais užkampį
į vienkiemius įvirtusi žiema.
O kiekvienos bedugnės
prigimtis - tyla,
ir kybo lašiniai po pušiniu grebėstu.
Tas vienkiemis pačiam gale,
giliam vidurnakty už miesto.
užmigę paukščiai nebegieda,
nukautas vilkas nebestaugia,
skaitom Mieželaitį, Gedą,
skanų alų maukiam.
O naktimis krinta
kruvinos beržų sermėgos.
Mūsų laukia pusryčiai
ir vakarienės,
saldus, gardus, be galo miegas.
Ašaroja tėvo akys
į mus, sužiurusios,
krauju pasruvusios,
tarsi veršiuko...
|
|
|
apie 2013 09 20 10:52
Man, labai gaila,
kad Van Gogas -
neturėjo kompiuterio.
|
|
|
|
|