Alfredą sutikau Vilniaus Vinco Kudirkos aikštėje. Tiksliau, skaitant Venedikto Jerofejevo knygą „Maskva-Petuškai“ mano dėmesį atkreipė balandžių debesys, kuris spietėsi vienoje krūvoje. Krūvoje lyg burtininkė karaliavo moteris raudona suknia. Iš saujos lyg burtažodžius jį bėrė duonos ir batono trupinius. Balandžiai zujo aplink, taip paslėpdami, tai vėl atidengdami Alfredą. Ilgai nesiryžau prieiti, mat stebėti iš toli buvo maloniau, o gal netgi patogiau. Tik po minutės įsidrasinau ir su fotoaparatu prisiartinau prie balandžių užkalbėtojos. Prie jos jau tupėjo jauna mergina, nusprendusi ją įamžinti. Kaip vėliau paaiškėjo, užsienietė, todėl nieko nesuprantanti, ką sako Alfreda. O ji toliau jai kalbėjo. Pradžioje moteris papasakojo viską, kas susiję su balandžiais, o ne savo vardą, mat labiau norėjo kalbėti apie juos, o ne apie save. Savęs vengė. Visą savo pensiją Alfreda „atseikėja“ balandžiams. Ji kasdien keliauja į V. Kudirkos aikštę jų šerti. Kaip pati sako „daug kas mane laiko išprotėjusia“. Kol kalbėjomės, Alfreda sulaukė daug pašaipių žvilgsnių. O aš toliau fotografavau, sustodavau vis pasikalbėti su moterimi. Paaiškėjo, kad šeimos likimas nesusiklostė. Tačiau jį nutylėkime. Alfreda man nepasirodė „išprotėjusi“. O veikiau įdomi. Gaila, kad pas mus tiek mažai įdomių žmonių. Buvimas šalia Alfredos tas kelioliką minučių buvo kažkuo panašus į Hičkoko filmą „Paukščiai“. Sutapimas, bet viskas taip „Hičkokiška“. O ar žinote, koks Hičkoko vardas? Pagooglinkite.Išsiskyrėme su Alfreda jai toliau bendraujant su užsieniete, kuri nieko nesupranta, o Alfreda jai bando išaiškinti kažką lietuviškai, rusiškai ir angliškai. O balandžiai spietėsi, skraidžiojo aplink, vis nutūpdami savo nuolatinei šeimininkei ant galvos.Kaip ir šiandien, taip ir rytoj Alfreda bus paskutinis likęs Vilniaus Mohikanas, kurio niekas nesupranta.
|
