Atsisėdau sau pavėsy
po medžiu,
nesvarbu man,
kas jį pasodino -
gal žmogus,
o gal žvirbliukas koks
lėkdamas
sėklekę atskraidino.
Pasodinsiu
mažą ąžuoliuką,
kada nors
jo šakos išsiskės.
Argi aš kam nors
tada rūpėsiu? Ne,
svrbu pavėsyje
žmogus sėdės.
Bronislava Mauragaitė - Žilienė
|
