Kai taip matomos žvaigždės, pabandyk bulb'ą :)

labai grazus+++

+

Magiškas :)

o, jega :) +++++

Namai..
Rodos tai buvo dar taip neseniai..
Kai grįždavau namo.. į gimtąjį miestelį, ten, nuo ko viskas ir prasidėjo.., kuomet vos šimto metrų gatvelė iki parduotuvės tada dar mažam prilygdavo visam kilometrui ;), na, bet jei ledų, tai sčias, migom, bigom.. ;)
..grįždavau dažniausiai penktadieniais į antrą dienos pusę, pas mus būdavo tradicija pirmą vakarą eiti kartu su seneliu pasivaikščioti ant tilto, paskui į parką, pasikalbėt apie gyvenimą, kas naujo arba iš tikro dažniau kas ne taip :), tad senelis palikdavo nebaigęs, ką buvo pradėjęs dirbti, visvien kartu šeštadienį pabaigsim.
Prisivaikščiojus, grįžus namo ir pavalgydinus senelį "на скорую руку" (vert.: ant greituko ;)), pats palysdavau po dušu, paskui, kiek pradžiuvus, eidavau į daržą prisiskint šviežių salotų, svogūnų laiškų, ridikėlių, krapų, agurkų ir pomidorų iš šaldytuvo, ir pasidarius šviežių salotų bliūdą, atsipjovus duonos kampą, jei nebūdavo alaus ar kefyro, užsikaisdavau kavos ir pagaliau su visu tuo bliūdu išeidavau į lauką ant suoliuko. Suoliukas niekuo įpatingas, žemas toks, kad atsisėsdavai į jį taip tarsi įkrisdavai, bet užtai vaizdas.. į naktinį dangų, trumpai tariant- plačiakampis :)
Ir..
Užsirūkydavau.. :)
Paskui palengva bešlamščiant salotas, kai pakeli akis į tą sutemusį jau, mirgu margu nusėtą "taškiukais", giedrą, vietomis tik debesuotą, dangų, pagaliau pajunti orą..
Tokį Orą, kuris tarsi šampano kamštį atkimšdavo nosį taip lyg arkliui šnerves..
Įsiklausai.. Taip tyku, na be uodų aišku retai kur apsieisi :), kartais kiemo pakraščiu kur pakildavo žolė (ežys :)), kažkur galėdavai išgirst šunį sulojant, rečiau kačių morčių :), tolumoj persikreipdavo pravažiuojančių mašinų šviesos..
Aišku, kas be ko vėsu. Bet jaučiu ir patys žinote tą jausmą kai ne tik plaukus ant galvos, bet ir ant krūtinės prašukuoja vėjas, kas per kaifas yra tokie paglostymai.. :) Arba tas šiurpą, perbėgantį nuogom rankom. Tikrą..
Namai..
Daugiskaitoj..
Tas skruzdėlynas visur aplink paliktų pėdų, viena ant kitos, nematomų akiai, bet ne prisiminimuos..
Ir tas namų aplink kvapas..
Aš kalbu ne apie tą kvapą, kuriuo kvepia seni baldai "salione" (svetainė čia vėliau atsirado toks pavadinimas) ar senų tapetų popierius, beržinių malkų krūvelė virtuvėj prie įkaitusio pečiaus ar šalta veranda, kur net vasarą liuosiai stingdavo želė..
Ar žinot kaip iš tikrųjų dabar man kvepia Namai..?
Dabar man jie kvepia pačiu giliausiu, kaži ar įmanomu kada iškvėpti A t o d ū s i u..

Post scriptum: paradoksas, bet žodis Mama, kurį mes ištariam vieną iš pirmųjų, būna dažniausiai ir paskutinis..
Mes tik dulkės, dylančios ant vienos tik iš nesuskaičiuojamų skeveldrų..
O ar dabar esam Namie ? ;)
Man rodos, kad Kelionėje... :)
Ir kaip visad sunkiausia su tom "tiksliom" koordinatėm.. ;)
http://www.youtube.com/watch?v=G_U4k_lc3pE

Nugi gera naktinė foto