Ne, ne mes patys ją sau barstome ant žaizdų, o vėjavaikis likimas laksto aplink ir ratais ją barso. Ko gi gyvenimas vertas, jei retkarčiais gyvename kaip išvargę šunys ir mindžikuojame monotonijos išmintais keliais?
Vienatvėj skendėjam,
Šilto patalo neturim,
Į tuščius puodus žiūrim,
Sunkias grandines po kaklais nešiojam...
Sūru burnoj, sūru...
|