20080921 | Devils Tower, WY
Kadangi iš arti akis aukštų objektų nebeaprėpia, tai didesnis įspūdis liko stebint bokštą iš toli dar švintant, vos prabudus. Vos tik jį pamačiau, iš karto miegai išsilakstė.
Velnių bokštas, lakotų tarme vadinamas Mato Tipila dar reiškia Lokio krėslą yra šiaurės rytų Vajominge. Ši vulkaninė uola virš aplinkinio paviršiaus yra iškilusi net 386 m, ir yra maždaug 1600 m aukštyje virš jūros lygio. 1 proc. šio monumento lankytojų kasmet netgi bando kopti naudodamiesi virvėmis ir visa kita alpinizmo įranga.
Čejenų, Lakotų, Arapahų, Krou, Kiowa ir Šošonų gentys turėjo kultūrinių ir geografinių sąsajų su šiuo monolitu iki atvykstant europiečiams. Velnių(-io) bokšto pavadinimą suteikė 1875 m. čia su ekspedicija užklydęs Richard Irving Dodge.
Sena indėniška legenda pasakoja tokį atsitikimą. Kadaise šiose vietose žaidė aštuoni vaikai: 7 mergaitės ir jų brolis. Staiga mažylis sukvailėjo ir ėmė lakstyti keturiomis, ant jo kūno pradėjo rastis kailis. Mergaitės išsigando, ir pradėjo bėgti. Lokys paskui jas. Pribėgę prie medžio, mergaitės paprašė jo pagalbos. Medis augo vis aukštyn ir aukštyn, gelbėdamas mergaites nuo bekopiančio puolančio lokio, kol visos 7 sesutės pasiekė dangų ir tapo žvaigždėmis. Taip susiformavo Didysis Samtis, geriau mums žinomas kaip Didieji Grįžulo ratai.
1893 m liepos 4 dieną su fanfarais ir daugiau nei 1000 stebėtojų, William Rogers ir Willard Ripley pirmą kartą įkopė į šį kalną naudodamiesi sukaltomis medinėmis kopėčiomis. Faktas, kad jie jau turėjo paruoštą stovą vėliavai įdėti, byloja, kad jie galėjo būti įkopę dieną ar net keletą dienų anksčiau. Kopėjų žmonos pardavinėjo gaiviuosius gėrimus ir vėliavos likučius kaip suvenyrus. Nuo tada bokštas tapo Nepriklausomybės dienos minėjimo vieta tų apylinkių žmonėms, susitinkantiems vos kartą per metus. 1895 m. Misis Rodžers tapo pirmąja moterimi, užkopusia į šią viršūnę.
Geologai sutaria, kad šis bokštas susiformavo išsiveržus lavai. Jiems tik nepavyksta sutarti kaip jis pasirodė paviršiuje. Teigiama, kad prieš 50 milijonų metų atvėsusi magma išsiveržė į nuosėdines uolienas, ir ten atvėso. Kai baigė vėsti, sutrūkinėjo į daugiakampius stulpelius. Ankstesnė lavos srovė suformavo Mažąsias Misūrio kalvas. Tuo tarpu erozija, daugiausia vanduo, vis ryškino atvėsusį po žemėmis bokštą. Dabar jis yra veikiamas atmosferos temperatūrų svyravimo, vėjo ir sniego. Bokšto viršūnės plotas – pusantro akro, apačios perimetras – 1000 pėdų.
Nutarėme apeiti šį bokštą ratu, asfaltuotu takeliu, nes nuo jo kelti koją nepatartina dėl minėtų gyvačių ir siekiant apsaugoti gamtą. Aplinkui mėtėsi aptrupėję stulpų luitai. Bokštas nuolatos trupa ir byra. Galima tik įsivaizduoti, kokio jis buvo pločio kadaise. Kadangi pasivaikščiojimas nebuvo labai ilgas, ėjome neskubėdami ir mėgaudamiesi vėl sugrįžusiu saulėtu oru.
|
