Sigitas L.

+ :-)

;) Galima gal ir kultūrnamiu pavadinti, bet, jei tiksliau - Jakiškių dvaras čia - be galo jauki vietelė. O klientai viduje kaip tik tuo metu ir tūsavojo :))

Taip pat ačiū :)

Ačiū :)

Įspūdingai :)

Labai gražus darbas, maloniai užkabino.

Gražiai čia kūno reljefas su kranto reljefu suskamba. Ekspresyviai taip mintis prasitęsia. Gerai :)

Nagi labai gyva nuotaika, liuks :)

Kaži, ar jau nieko svarbiau už parašą nebebūtų? ;)

Simpatiškas pamatymas :) Uoga

Nuo pernai dvarelyje jau nemažai kas pasikeitė, bet portretas pozuotojus dar vis mena :)

Ačiū ačiū :)

Gera tapyba.
Smagu matyti senus pažįstamus. Linkėjimai ;)

Ačiū už reakcijas ir geranorišką palaikymą :)

;)

Ačiū.

Anksčiau taip alytnamiai rikiuodavosi... Kažkaip vieną Gečo paveikslą priminė (nepaisant detalių, žinoma). :)

Dėkui už palaikymą :)

O tai kuo jis pavojingas? Ar ne taip ką nors supratau?

Labai įdomus kadras, o ir su pavadinimu neprašauta. Taigi, mano galva, puikus kūrinys gavosi. Sveikinu ir, suprantama, uoga (uogienei) :)

Labai gražus kadras. Labai. Kaip čia taip išėjo, kad anksčiau nemačiau?.. :I

Kam tau, Kristina, ta kritika? Turėk minty ir tai, kad objektyvumas ne maža dalimi priklauso ne tik nuo kritiko, bet ir nuo kritikos suvokimo. Neduok Die, imsi dar ir patikėsi ;) Pvz.: kiek buitiškumo palikti - tavo reikalas, bet ar ta mėlynė ant rankos būtinai reikalinga? Tada dar gali pagalvoti ar ranka virš galvos tikrai taip turėtų matytis ir t.t. Vienu momentu buvau sumanęs pasiūlyti pasižiūrėti Valentino Serovo tapytų portretų, bet gal tai tiesiog ne mano reikalas. Sėkmės :)

Nei ten keistas toks komponavimas (6), nei ten kažkas labai naujo (10), kalbant apie patį motyvą, kompoziciją ar išlaikymus, bet ne naujovėse esmė. Nebent tai kažkam labai rūpi. Kur kas geriau, kad gerai gavosi 8-). Su tuo ir sveikinu autorių.
Tačiau, kita vertus, kadangi kairėje erdvės pridėt nebėra iš kur, detalių nebeperstumdysi, tad apačios šiek tiek nurėžt vertėtų. Dabar gi apačia, kėdės su stalu ir daugaus šmotas su debesimis dydžių prasme šiek tiek konkuruoja ir blaško dėmesį. Bet gali būti ir taip, kad ten apačioje tiesiog neprižliebiu smėlėto kranto subtilybių. Tada vėl kitas reikalas...

Gerai, Milda, kad tiki. Tikėjimas, aišku, kur nors tikriausiai nuves.

Veikiausiai, Petruška, pokalbio gale dėl esmės sutartume :). Bet kada tas galas? Gal gi tokio atlapadūšiškumo ar net valingai pasirinkto noro matyt laisviau, o ne skubėjimo suabejoti autoriaus potencialu, kompetencija ir gabumais tikimasi Kūdroj. Sakysi, menininkas turi būti nuoseklus ir įtikinti taip, kad nekiltų jokių abejonių. Tikrai niekas dėl to nesiginčys. Tačiau, kita vertus, nereikia taip lengvai numoti į menininkų ir kritikų bendradarbiavimą. Ne taip jau retai tai virsta bendraautoryste su abipusiais dividendais: vienam palankios recenzijos, kitam – publikacijos (kalbu ne apie komentarus), kas, nesigilinant (o kai kada ir nesant galimybės įsigilinti) į detales, virsta savotiškais faktais apie "populiarumą", "žinomumą" ir pan.
Ir dar: autorius (bendrai imant) turėtų vilkti atsakomybę už kūrinį, kritikas - už jo vertinimą, o visi kiti - laisvi kaip vėjas. Ir patikėk, ne mūsų reikalas, kas ką norėjo pasakyti, lyginant su tuo, ką mes patys norėjom ir sugebėjom pamatyt.
Nebeverta, manau, čia leistis aptarinėti, kaip vienu ar kitu atveju sėkmę lėmė savalaikis svarus žodis, o kūryba laikui bėgant prasmego kaip nereikšminga. O kadangi mano žodis šioje erdvėje vis gi nieko nereiškia, tai bent jau tikiuosi, kad nuotraukos autorei kokių nors nepagrįstų iliuzijų ar žalos savo pezalais nepadariau. Nors viską, ką čia parašiau, parašiau nuoširdžiai ir bet kada sutikčiau pakartoti. ...Jei tik pajėgsiu prisiminti :D

Ačiū, Liutaurai, už palaikymą. :)
Kas tos musmirės. Džiaugtis reikia, kad akmenų neturi...

Na, keletą pastebėjimų vis tik turėčiau pridėti.
1. Man visiškai nerūpi ar autorė iš tikro turėjo būtent tuos dalykus galvoje, kuriuos aš ar dar kas kitas įžvelgė. Kaip ir visiškai vienodai ką ji ar dar kas nors apie tai galvoja. Ir tai nėra jokia nepagarba. Tai tiesiog nėra susiję dalykai. Apie tikslą, rezultatą ir santykį su kūriniu galim diskutuot, polemizuot, įrodinėt savo tiesas. Nuo to, manau, tik visiems į naudą. Deja, kūrinys, o tksliau jo išraiška, dėl to geresnis ar blogesnis netaps, pakisti gali tik požiūris į jį. Apskritai, nedera painioti kūrinio autoriaus ir vartotojo (šiuo atveju žiūrovo) santykio su kūriniu. Kūrinio semantika, meninė vertė, reišmė ar istorinis reikšmingumas - tai vis skirtingos sritys. Bet nenorėčiau, kad tai pasirodytų kaip pamokslavimas, pati tai ir be manęs supranti ;)
2. Kas dėl rašinėlio, tai negaliu sutikti. Tada didžioji dalis meno kritikos yra tik rašinėliai. Nors gal taip ir yra.
Turiu lėkt, tad palieku mintį nebaigtą.

sorry, Petruška, kad kišuosi į tai, kas adresuota ne man, bet vieša erdvė tuo ir ypatinga, kad čia bet kuriuo momentu gali įkišti savo trigrašį bet kas. Truputį užkliuvo tamstos parašymas, tai ir nebeįstengiau nutylėti. Reikalas tas, kad toks reiškinys kaip menas pats sau savaime neegzistuoja. Jis visada randasi tik santykyje su suvokėju. Maža to, čia nėra ir negali būti prievartos. Menininkas savo kūriniu gali tik kviesti apmąstyti bei diskutuoti jam rūpimomis temomis, siūlyti pažvelgti iš kūrėjui aktualios pozicijos. Taigi meniškai stipru gali būti paprasti, tikri (turint omeny išgyvenimus, aplinkos vaizdus, kultūrinį patyrimą ir kt.), be savitikslių įmantrybių šydo, falšo ir kitų panašių "apnašų" dalykai. Žinoma, tai nėra aksioma, bet meniškumo nedera painioti su technika ar virtuoziškumu. Iš to sektų, kad suvokėjo tikslas - ne kietakaktiškas snobizmas, mol vistiek manęs nepaimsit, bet išgyvenimai, inspiruoti kūrinio. Ir visiškai nesvarbu jų pobūdis. Svarbu, kad jie randasi, dauginasi ir plėtojasi. O kas dėl frazės "vizualiai įdomi", tai čia priklauso kaip žiūrėsi. Man asmeniškai, jeigu jau ka, įdomi savo paprastumu, primenančiu kasdienį paprastumą ir dar nežinia dėl kokių priežasčių - vaikystę (gal dėl to, kad dažnai, lakstant kieme be jokios atodairos, tekdavo "pasimauti" ant tokių skalbinių virvių :D). Įdomi savo ritmika, savotiškai primenančia penklinės su taktų intevalus žyminčių brūkšnių (segtukai) ir muzikinių rašmenų - natų bei pauzių (lašiukai) motyvą. Koloritas irgi geras - su perlamutro priespalviu, kas dar labiau stiprina "krištolo lašiukų skambėjimą"... Dar, žinoma, galima būtų pagvildenti užfiksuotų reiškinių antagonizmą (kalbu apie skalbinių džiovinimą ir lietų) - savotišką kultūros ir gamtos priešpriešą - kaip simbolinę aliuziją į būties patovumą, o tuo pačiui ir į jos menkumą. Tai tiek, perdaug neišsiplečiant :) Beje, tai visiškai nereiškia, kad autorius privalėjo apie tai pagalvoti. Visiškai pakanka, kad bent kam (šiuo atveju man) tai pasirodė įdomu ir sukėlė tam tikrų išgyvenimų, minčių ir noro pratęsti mintį. Taigi man pasirodė įdomu. O ką tu?

Je, nemandagiai taip atrodau tylėdamas. Ačiū vertintojams, o ypač už komentarus.