- Nuplauk mane ir tapsiu baltesnis už šį lapą, - sumurmu panosėje ir nusisuku nuo popieriaus lapo. Jis per daug baltas. Per daug tyras, kad galėčiau perkelti savo pasaulėžiūrą ar nepaženklintus ieškojimus.
- Aš...
Lempos veidrodis blausiai šviečia. Nuo laiko ir dulkių nukamuoti stiklo paviršiaus rėmai. Maniau kad ji tarnaus man daug ilgiau, bet dabar taip nemanau. Aukso spalvos gemalas, per daug lipšnus ir nenuovokus būti auksu. Guodžiuosi tik tuo, kad yra suvokimas, menka paguodžianti ugnelė, kad ir netikra šviestuvo viduje keliomis lempelėmis... Markstausi akimis nuo prietemos. Pats laikas iš tikro nupoliruoti. Pailginau dagtį ir vėl pasilenkiau prie preparato.
Aras. Aš... Esu rašytojas. Esu mąstytojas. Gyvenu keturių sienų prieglobstyje, gyvenimui užsidirbu dirbdamas audinių įmonėje. Seniai rašydamas eilėraščius, vis mažiau pasitikiu savomis galiomis. Kadaise net maniau kad esu magas. Kad burtai slypintis manyje tiesiog vis dar žaidžia mano kūne. Negimė... Ir vis tik lieku Juo, lyg brūkšnys baltame lape. Kuris tik nežymiai keičiasi.
Menininkas kurdamas įsigyvena į savo kūrinį. Susigyvena. Pamilsta ir miršta tuo kūriniu. Tai tik kvailiai ir ištižėliai sugeba. Man patinka piešti. Man patinka užrašynėti ir galynėtis su savomis mintimis. Patinka daug daugiau nei galiu sau leista. Bet juk leidžiu. Juk esu.
Lipu savo trupančiais, jau pūti pradėjusiais laiptais ir man rodos, kad sapnuoju. Neretai taip būna, bet... Galbūt menininkai tiesiog nedrysta sau pripažinti esantys per jautrūs net patiems sau. Tai net nuo nikotino kvapo ar neduok dieve nuo kitokio pobūdžio apsinešimo. Man tiesiog skauda. Lyg kas viduje narstytų po grobelį. Žinau tą retą ir baugų skausmą savyje. Tai mano vienatvės pasekmės. Slenku prisilaikydamas viena ranka sienos, kita ranka - savo kaulų vėrinio ir vis nerandu atsakymo neramumui. Tai būsenai numalšinti. Visas gyvenimas nupintas iš įvykių. Kiekviena akimirka jau skęsta įvykių sukūryje.
- Na ir kas čia toks pas mane ateina? - lyg iš po žemių balsas, bet šešėlis susirangęs kėdėje jau sukruto ir kišasi į pypkę tabaką.
Ant sienos paveikslas.
- Kieno tai darbas?
- Nepažysti savo darbo?
- Bet juk tai tobulas darbas.
- Visi mes tobuli, kada pamirštame savo darbus ir vėliau į juos pažiūrime kitomis akimis.
