...

...
- Nupiešk man...
Paprasto pieštuko linija baltame didžiuliame lape. Pirštais perbraukiu šviesią popieriaus tuštumą. Aš negaliu nupiešti to, kas dabar yra tavo fantazijose. Net popieriuje nebus to norimo tikrumo.
- Kokie gražūs tavo pirštai.
Gera kai gali atsiplėšus nuo kasdienybės duoti duoti savo sielai ir kultūrinio peno. Kad ir nedidelio. Tada pradedi jausti save. Savo vertę. Suploji delnais ir susimąstai.
Rodos... Esi jaunas, sveikas, viskas dar tik prieš akis. Perbraukiu šukomis vešlius jau poilgius plaukus. Visa priešakį... Bet kas jei tai nėra dar ta tiesa? Kas, jei kitos minutės dunksenime pajusiu, kad prarandu jėgas gyventi? Kad su Šv. Petru degustuosiu vyną, o su Šv. Pranciškumi dalinsiuosi kalbomis apie viešnagę čia - ant grublėtosios žemės. Kas galėtų suprasti šios linijos pilnatvę, to vieno rėžio filosofiją. O juk be šio perrėžto balto lapo linijos nieko ir nėra. Tuštuma. Gal net ne tai, bet linijoje galiu įžiūrėti ir drebančios rankos nežymią pulsuojančią ...
Klausimai užmušantys atsakymus.
Ar įmanoma draugystė tarp vyro ir moters? - daugybė lūpų tiesiog nuleidžia tai juokais.
Aš kaip rūkas, pakilsiu ir ištirpsiu. Kaip sapnas išgaruosiu, bet ar tada mane pajusi, ar užuosi? Suplėšytos jau kasdienybių žaizdos, kada tiek nedaug tebuvo tikėjimo, kada pakilusi kančia garsiai sutrenkusi kumščiais į stalą, tyliai uždaro duris. Galėčiau surikti ant visų. Gal net atverti save kokiam psichologo veidui, kuris suveblendamas kažkokią knyginę frazę, toliau sau skaitytų "Tik vyrams" žurnaliuką, kartais permesdamas į mane aštriu žvilgsniu.
Aš nežinau jau kas mane galėtų sujaudinti.