"Juokas. Nepataisomas juokas, lyg kas mano viduje draskančiai ir įkyriai iš manęs juoktūsi. Nesusigyvenu su tuo. Galėčiau taikstytis, bet tai auga. Jaučiu speigą, jaučiu nuovargį ir emocinį išsekimą. Jaučiu baimę, kad taip galiu netekti savęs."
Susikurta iliuzija negriebia už širdies,
Balsai kartojas, į ausis šnopuoja.
Aš gyvenu, ir gyvenu dar neilgai,
Pažint man žmogų duota.
O gal pažint man ir Meilę?
Kaskart dar jausmui ištiesiu rankas,
Nežemiška sparta, lyg kūrinys,
Kurio ir noriu, dievinu, save aukoju.
