Kai perskaitau tris H. Radausko eilėraščius aš pradedu atsirinkti, ką reiškia žmogaus substancija, ką reiškia tyliais žingsneliais norėti to, ką turi poetinės tikrovės personažai.
Poetinėje sintaksėje, kaip šnekamojoje kalboje, atrandu sakinio, kaip nuolainės jungties ir ryšių inspiracijos, svarbą.
Koks tikras, skaidrus ir apčiuopamas mūsų žodis, kurį sugalvojame, prisimename, ištariame ir su juo ką nors gauname. Sau. Pritarimą ar galvos pakratymą, šypseną ar ironišką repliką. Taip ir susikuriame savo laukus, kuriuose esame laimingi, nes juose lankstosi visos žolės ir nežolės, arba esame nukabinę nosis, nes prilimpa prie mūsų dangaus graužiančios ašaros, lūžinėjantys ir visai nejuokingi kamuoliniai debesys, nors jie iš tiesų tokie gražūs, minkšti.
Ir jei mūsų žodis, kurį sugalvosime, prisiminsime ir ištarsime bus netikras, neskaidrus, mes ne tik jo neapčiuopsime, bet ir nieko ( jį išmetę iš savo mąstymo ribų) juo nepešime, negausime, nelaimėsime, ne. Ne. Sau. Ir ne tik sau. Pritarimas, žodis,šypsena, žodis. Vandeningai gilus ir saulėtai šiltas. Žodį mylėti pradėjau/pradėsiu.
t o b e c o n t i n u e d... ---> Kaip nagais kabintis į leksikos spintas?
