Gera, kai švelnus vėjas glosto nuogas kojas ir žaidžia tarp į šonus ištiestų rankų. Šypsena nevalingai išsprūsta pro sučiauptas lūpas ir atsikvėpi taip, lyg pirmą kartą. Galvoje tap tuščia ir lengva, ir nieko nieko nebėra, nei atsiminimų, kaip jis išmetė tave iš savo gyvenimo kaip skudurą ir paliko numirti tarp stiklo šukių. Galvojau, kad nebesusirinksiu savęs ir nesurinks niekas. O viskas praeina. Ir tai praėjo.
Mintyse kažkas apie laivus ir jūrą. Noriu į jūrą. Arba nutapyti laivą. AŠ NORIU TAPYTI. Matyt, pavasaris tikrai atėjo.
- Oho koks dangus... kad tu žinotum koks dangus... (už tai tave ir mylėjau)
