Keistas tas mano rojus - toks piktai pilkas, toks šaltai baltas ir šiltai tamsūs debesėlių šešėliai. Keistas tas mano rojus, mano rankom sukurtas ir mano palytėjimu užburtas niekam neįžengti.
Jis man atnešė truputį laimės, tokios šiltos ir pilnos bučinių į tą vietelę nugaroje, kur labiausiai kutena. Ir atnešė man saldainių, tokių šokoladinių su gražia gėle ant dėžutės. Ir atnešė jis man labai daug apkabinimų ir rankos jo tokios stiprios, iš jo glėbio net norėdama neištrūkčiau. Aš ir nenorėjau, Dievaži! Bet... Jei atvirai, nieko jis man nedavė, ir dabar tai viskas ką turiu. NORISI gyventi toliau, bet gyveni laukimu, 4 savaitės pikto laukimo, saldžių ašarų ir nuolaidžiavimo savo silpnumui.
Betaš jo nesapnuoju. Niekad.
Galėtų būti pavasaris, tada eičiau įšilusiu rusvu takeliu tarp didelių medžių ir mažų mažų spinduliukų, su bligančiais akiniais nuo saule ir dar blizgesne šypsena lūpų kampučiuose. Galėčiau ir dabar, bet ant akinių labai sninga ir šypsena nuo šalčio stingsta.
Norėjau žinoti jo paslaptis ir kodėl taip tyli ilgai. Kažin, kodėl. Gal per anksti, gal ne laiku, o gal ir visai ne man. Norėjosi žinoti, o gavosi, kad žinau net mažiau nei prieš tai.
Ohh, take me back to the start.
