Šilkinio vakaro tikėjime - sugrįžo drugys į laukinę pievą,
o žmonės keliavo per dykumą ieškodami savęs...
Prisiminti tą jūrą, beribę gilią tarsi dangus naktį, išsaugojusią smėlio žmones savyje.
Tu vis dar kelyje...
Bėga gyvenimas kartu su diena ir naktimi lygiagrečiai kirsdamos jo horizontą.
Išskrido juodos gulbės, naktį , žiemos vidury.
Tyliai žmogų apkabindamos, jo skausmą pasiimdamos ilgoje nerimo naktyje jos išskrido.
Ryte, kai atkeliauja tuštuma, priimki ją atvira širdimi - užsimerki ir tyliai nugrimzki pilkoje mėnesienoje, kad būtų lengviau.
Rytinės saulės paliesti, palikus sunkios nakties, pakilo žmonės eiti per dykumą toliau į save,
tik surikus nebyliai - "Per sunku" išnyko viskas, Tavyje.
