Taip norisi, galų gale atšilus orams ir ištrūkus iš miesto, nerti į mišką-laukus-klonius... Taip gera dviračiu užsukti į seniai seniai nelankytą kaimą, prakalbinti vieną vienintelę nuolat dar begyvenančią dūšelę. Šiliniškės. Miškų ir ežerų apsupty, regis, pamiršta vietovė, nežinodamas nerastum, o ir žinant, kelias ne pats lengviausias, tenka ilgai kilti smėlingu ir akmenuotu šlaitu. Iš kitos pusės ne geresnis miško kelelis veda į Stripeikius, prastesniu oru ne visas atkarpas įveiksi automobiliu. Tačiau koks miškas ! Antrojo pasaulinio karo metu sovietai bandė sudeginti šį kaimą, neva už miškinių slėpimą, bet ne visai sėkmingai, liko pora trobų, o ir miškas neįsiliepsnojo.
Dabar ten gaspadoriauja keletas atvažiuojančių miestiečių, bet su meile, tas jaučiasi, žemė nedirvonuoja, pirkios nesutrešę.
