|
|
| Nida Gaidauskienė. Ligos smilkymas židinio smalkėmis (Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas, 2007) Autorius: | 2021 06 08 10:27 | Žiūrėta: 12656 „Bebrų užtvanka“, p. 33
Sparčiai deginamas deguonis naująjį rinkinį „Rentgeno nuotraukų albumas“ pripildo dusulio, švokščiančių dumplių slėgio (p. 9, 30, 13, 57, 64–65). „Dvasininkas“ šiame kontekste įgyja širdininko, astmininko diagnozę. Pavasarį („Pavasaris“, p. 50) ir rudenį, kylant vėjui, ligonis apkausto pralaidžią savo šildymo sistemą: „prieš rudenį apskardinta širdis / Kad skersvėjai gyvybės neištrauktų // kad slėgį atlaikytų venų sklendės“ („Rudeniniai širdies permušimai“, p. 7). Apokalipsė nebūtinai visus ištinka vienu metu. Ji įsėlina tarytum liga pas kiekvieną atskirai. „Grupinių rentgeno nuotraukų nebūna“, – tvirtina autorius („Metai“, 2002, Nr. 4, p. 6), savo knygos pirmąjį skyrių pavadinęs „Grupine nuotrauka“. To paties pavadinimo eilėraštyje apokaliptinį žirgą su raiteliu keičia „berniukas ant pagalio raitas“ (p. 30), lydintis myriop. Baigiančios suktis karalystės mechanizmas šioje knygoje vis dažniau primena žmogaus siluetą (ypač antrajame knygos skyriuje „Lapai“). Tokius jo kontūrus, kokius duoda X spinduliuotė, vos matomu rūku negatyve pažymėdama mėsos, raumenų apvalkalą. Košdama kaulus, tankesnę materiją, ji meta baltą šešėlinį tinklą (išeina lyg ir pozityvas). Tai architektonika, kuria laikosi fizinis kūnas. Pagal A.Ališausko poetikos logiką ypatingos šviesos skvarba ieškoma esmingesnės struktūros: kažkur tarp krūtinės narvo ir kaukolės skliauto. Ji lokalizuojama „aukštutiniame kambaryje“, bet kamera, pasiskolinta iš Meko, ironiškai klaidžiojanti nuo smilkstančios cigaretės tarp pirštų iki vaikiškai mėlynų herojaus akių, čia tik klaidintų („Jeigu“) – tokias juosteles X spinduliai apšvitina per kameros sieneles... Pasitelkiamas kitų dažnių šviesos ekspozicijos ilgis, prilygstantis savo trukme gyvenimui: „ilgai tylu kol vieną dieną vėjas / įėjęs per duris išeis per kaukolę“ (p. 21). Kartu su plaučių ventiliacija cirkuliuoja jokiomis nanotechnologijomis neužfiksuojamas dėmuo, kuriam garuojant, atsiranda tuštuma kaip mirties prieangis (galbūt tuštumos estetika sąlygoja knygoje įsivyravusią punktyro su didesniais tarpais tarp eilučių skyrybą): ventiliacija
Dar prisiminiau rusą kaimyną – paklaustas kaip gyvas
Jis sakydavo „pusto v mojej grudnoj kletke tak pusto...“
Man taip pat – viskas taip ir be jokio vertimo:
Pusto mano krūtinės narve – pusto pusto ir pusto
| |
|
|