Lomografija ir lomografai dažnai kaltinami menku fotografijos išmanymu, o jų kadrų gerumas grindžiamas vien tik atsitiktinumu. Šis kaltinimas ir kitos pusės gynyba tęsiasi visą amžinybę (lomografinę amžinybę). Vienok kreivas horizontas ir neaiškiai sukomponuoti objektai fotografijoje vienus verčia šlykštėtis, o kitus toks chaosas žavi. Visgi spontaniškumo lomografijoje yra daug, tačiau atsitiktinumo ne tiek jau daug kiek daug kam atrodo. Save ir savo žiūrovą gerbiantis lomografas dažniausia neriasi ne tik į fotografavimo malonumo liūną, tačiau viską labai gerai apgalvoja ir pasveria, o kurdamas dublius su kitu fotografu ne tik išsiaiškina kokia temos linija vyrauja pirmajame sluoksnyje, tačiau kokiu fotoaparatu kurti kadrai bei kokie nustatymai naudoti. Visiškas atsitiktinumas yra praktiškai neįmanomas. Tu jauti aplinką, jauti savo fotoaparatą ir fiksuoji tai, ką visų pirma užfiksavo tavo jutimai: rega, klausa, uoslė ir t.t. po to bandai viską užfiksuoti ant juostelės.
Visiškas atsitiktinumas būtų – kitais jutimais neužfiksuoto kadro padarymas, kas praktiškai yra neįmanoma. Taip galėtų atsitikti jeigu fotoaparatas remdamasis atsitiktinumą skaičiuojančiai logaritmais fotografuotų pats. Vieną kartą man taip buvo. Dviračio krepšyje vežamas fotoaparatas dėl neaiškių priežasčių ėmė ir suveikė bei pagimdė pirmą tikrai spontanišką ir visiškai atsitiktinį kadrą. Įdomu?
Tačiau kas tuomet yra tikrasis šio kadro autorius?
