...,
kažkadu užtikau mamos sąsiuvinį-dienoraštį, kurio gale atverčiau tokį ketureilį:
"Kai vėjas verks ant mano kapo
Geltoną smėlį užžarstys
Tada sustingę mano rankos
Daugiau čia nieko nerašys".
Sugraudindavo kiekvienąkart jį atsivertus. Ilgai. Ir taip, matyt, būtų atsikartoję gal ilgai jei ne vieno dėdės šioj plotmėj istorijos pabaiga (Šiuomet už jį aš jau daugiau nei pora-trejetą metų..).
Dabar tiem, išėjusiem linkiu tik tolesnio progreso. O užuojauta. Ją skiriu į žemę iki kelių ir giliau sulindusiems.
Kažkaip arčiau šiemet Rasos [Rasų k.].
