Aš einu nerami. Ten, kur einu, langai puošti žuvų žvynų užuolaidom. Prie lango stovi kalmaras ir pučia katinui į ūsus. Ten, kur einu, sienos apklijuotos raštuotom suknelėm. Sutemus iš rankovių išlenda elektrinės žvakidės ir nekvepia. O jeigu netyčia pakvimpa, tada šakės. Kartais nutinka taip, kad net kalmaras pasismaugia, o besismaugdamas nutraukia žuvų žvynų užuolaidas. Tada katinas pramerkia vieną akį ir sako, kad dėl visko kalta kvapų alergija. Pats katinas alergija neserga, jam tik nepatinka garsas, kai nagais braižomas lango stiklas. Tada reikia daug kartų kartoti „aš – žuvis“ ir pamažu viskas nurimsta. Nurimsta net lubas graužiančios kirmėlės. Susispiečia į vieną krūvą ir apsimeta sietynu, kai neturi nuotaikos – šiaip paprasta lempa. O paskui nebeišsilaikiusios byra žemyn. Baltos kirmėlės ant kalmaro čiuptuvų, baltos kirmėlės ant katino uodegos, baltos kirmėlės ant palangės. Savaitgaliais baltos kirmėlės aplimpa subraižytą lango stiklą ir stebi miško gatves. Kai aš ateisiu, jos mane pasitiks.
