pasakos.

Rinktiniai raštai – aukšti atrankos kriterijai. Tokie aukšti, kad net pasistačius dvi Alisos kėdutes, pakišus po pėdom pūkuotą katino kilimą ir kokį nors lego kaladėlių stulpą, vis tiek jų nepasiektum. Pamenu, taip niekad ir nepasiekiau pas močiutę ant viršutinės lentynos gulinčio paliegusio Gogolio. „Dvasių namai“, taip? Vakar klausiau mistinių istorijų apie mergaitę, kuri mato mirusius, ir šunys mato, ir katės. O aš visad garsiai sakydavau „Jei jūs esat, labai prašau, niekad man nepasirodykit“. Kaip tuomet, kai pabudau vieną rytą ir negalėjau savęs pajudinti. Mačiau, kaip koridorium prabėgo katinas, girdėjau, kaip virtuvėj kalbasi tėvai. O aš gulėjau, nepatogiai pasukusi galvą, bet viskas buvo kaip subetonuota, nepajudinama ir šlykščiai neramu. Tada man už nugaros, po stalu, prie radiatorių ėmė dainuoti mergaitiškas balsas. Galvoju, kas dabar bus, negi ir klausysiuos suakmenėjusi, negalėdama net galvos pasukti į jos pusę. Tada sukaupiau jėgas, kad visu kūnu išvirsčiau iš lovos, kad bent tėvai išgirstų duslų dunktelėjimą. Ir kai tik kritau, viskas atsilaisvino. Naujoj Vilnioj už didelės tvoros yra gražus parkas ir kažkoks senas dvaras. Ten gyvena aborigenų karalius, rašantis poeziją savo mylimąjai.