Prasidėjo 1999 metai. Namuose jau turėjo pražysti sakūros. Dieve, kaip Tadashi myli tuos žiedus. Ir kaip ilgai jų nematė. Viskas ką turi čia, tai ankštas butas ir kiniško maisto restorano virtuvė. Tadashi šypsosi. Išgeria paskutinius arbatos gurkšnius, apsivelka nutrintą odinę striukę ir išeina.
Kelionė į senamiestį užtrunka. Troleibusas pustuštis, rytas dar labai ankstyvas. Tadashi mielai nusnaustų valandėlę, tačiau įlipusi kontrolė išvaiko miegus. Jau antrą kartą šią savaitę tenka išlipti anksčiau. Vėl sėsti į tą prirūkytą autobusiuką, vėl ištraukti banknotą iš piniginės ir vėl pėdinti girgždančiu sniegu. Tadasi pasižada nusipirkti tą sumautą bilietėlį.
Restorane jau laukia savininkas. Jis nepatenkintas. Rėkia. Bet tai nejaudina. Paputos ir nustos. Jis puikiai supranta, kad neras geresnio kinų virtuvės šefo, nei šis japonas. O japonas jau sukasi apie virykles ir puodus nurodinėdamas jauniems vietnamiečiams.
-Tie čiurkos visi vienodi,- sako jaunas vaikinas savo merginai.
-kartoju, nemačiau čia nei vieno kino. Pavyzdžiui jis- japonas
Tadashi nugirsta pokalbio nuotrupas ir šypsosi. Tokios kalbos galbūt būtų žeidusios pirmais mėnesiais Lietuvoje, tačiau tada dar nemokėjo kalbos, o kai pramoko jau buvo perpratęs čionykščių būdą ir užsiauginęs storą odą.
Rūkyti irgi pradėjo čia. Blogas įprotis, bet atsisakyti jo neketina. Savotiškai malonu stovėti prie šitos sienos ir traukti dūmą. Ir būti vienam. Jis slepiasi. Nuo pasaulio. Nuo svetimų. Nuo savęs. Nebedrįstų pažvelgti sau į akis. Jis pasikeitė. Mirė svajonės, troškimai. Paskendo alkoholyje, tuščiose prostitučių akyse, draugų čigonų kišenėse.
Tadashi sutrypia nuorūką. Apsidairo. Baltas švarkas, baltas sniegas, balti sakūrų žiedai.
