dabar vientisai ir visai netolygiai
užuodžiant ištirpusią pomidorų tyrę, makaronų vandenyje, kuris iš puodo nenusunktas kilo. neuostant
paprastam ir tuščiam arbatos puodelio paėmimui turėjo drebančias rankas ir išsprogusias akis
dar kartą priėjo, į žodį tik atsiduso. nekvėpuojant
o vakar vakaro vandens liejimas, padarė mane, šiandien rytą, visai bekarštę. nors dabar turiu
ir tualetinis popierius mirksta toje pačioje pomidorų tyrėje ir tos pačios, neminėtos mandarinų žievės susiraito naktyje ir šaknį tarsi palieka.
miegoti ir vieną didįjuodąjį leisti.
