Šiandien su bičiule nusitrenkiau iki Kauno botanikos sodo džiazo paklausyti. Ir buvau maloniai nustebinta: visur pilna tėvelių su mažyliais (tiesą sakant man beveik atrodė, kad tų mažylių užtektų visiems :D), ir kas keisčiausia - nei vieno iš jų klykiančio, zyziančio ar šiaip nepatenkinto (na, labai trumpam nebent). Smagu :) Beveik ir aš užsimaniau mama pabūt :D

Diena kaip visada. Atsikėliau, pavalgiau, apsiskalbiau... Tapke priplojau tarakoną (gal reikėtų užsiimti  jų fotomedžiokle? Čia taip mėgstami visokie vabalai)... Anyway, nepatinka man tie augintiniai nors tu ką... Aišku kūdroj pasėdėjau, palaukiau skambučio dėl darbo. Kaip ir tikėjausi - nesulaukiau. Vat ir būtų tokia klaikiai neypatinga ir nuobodi diena (o ar ne visos jos tokios?), jei ne į svečius užplaukę pilki debesys ir pradėję kapsėti lietaus lašai. Tamsėjančios balkono grindys priminė vaikystės žaidimus... Mamai nematant susirinkdavau savo teptukus, prisipildavau kokį indelį vandens ir sliūkindavau į balkoną užsiimti "tapyba" vandeniu ant sienų ir grindų. Primozoji visur ir lauki kol išdžius. Tada kartoji procedūrą :). Toks tat keistokas saviraiškos būdas ir trumpalaikiai meno kūriniai, niekam nematomi ir neišliekantys, bet kartu žavus pripažinimo neieškojimas.

P.S. Regis, ne į naudą man tie E. A. Po apsakymai. Tiek persisunkiau ta senovine kalba, kad ir rašyti nebemoku... Hmm...