| | Atsakymo nėra Autorius: | 2013 10 20 04:08 | Žiūrėta: 6717
Menas paklausė savo geriausios draugės Realizacijos, ar save apnuoginti, ar likti tik tyliu, tvirtu užnugariu savo draugei. Atsakymo nesulaukė. Menas pats turėjo suvokti, kuo nori būti. O galėjo jis būti tik savimi.
Menininkas yra didžiausias šio pasaulio nežinomasis. Niekas nežino, kokiu būdu jis atsiranda, kokiu nuodėmingu keliu jo galvoje atpulsuoja kūrybinis skausmas. Girdėjome ne kartą, kad menas gimsta iš kančios. Vadinasi, logiška manyti, kad kančia gimsta iš meno? Viskas juk turi būti susieta, viskas turi būti kažkieno dalis, viskas turi vykti mainais: atiduoti – priimti, surasti – pamesti, išlošti – pralošti… numirti – iš naujo gimti.
Paimti teptuką, paimti rašiklį, paimti elastingą molį – neužtenka. Paimti, o tiksliau – apčiuopti savo vidinio pasaulio mikroschemą ir ją sukapoti į smulkius gabaliukus, kad pajustum širdies sopulį ir chaosą, – to turi pakakti. Menininkas nėra paprastas žemės artojas ar viliojantis ir parsidavėliškas skanėstas pataikaujančiam naminiam gyvūnui. Po visą menininko kūną dilgčioja neapkenčiamai daug – milijonai sulaužytų abstrakcijų ir tobulos formos geometrinių figūrų. Jos jungiasi viena su kita, komponuoja formas, erdves. Jos sujungia planetas, apraizgo visą paslapties šydu aptrauktą beribį kosmosą, glūdintį ne kur kitur, o tavyje, manyje, mumyse. Ir žmogaus menkam kūne joms tampa ankšta, trošku ir nejauku. Jos nori išsiveržti, atgauti kvapą ir nušluostyti prakaitu pasruvusią savo kaktą. Žmogus, menininkas, priimtą gamtos dovaną turi savo ruožtu grąžinti atgal, kitaip jo kūnas bus sudraskytas ir sunaikintas ir jis niekados neatras savęs.
Realizacija verkia nesibaigiančiomis ašaromis. Jos ištikimasis draugas Menas naikina savo draugę. Liepsna, vanduo, žemė – trys galingiausios pasaulio stichijos naikina kūrybą, realizuotą žmogaus. Paradoksalu, nes šios stichijos yra geros priemonės kurti.
Galbūt keista, kodėl žmogus taip elgiasi. Galinga jėga veržiasi visu pajėgumu, nori laisvės, ritmingo ir dinamiškai tvinksinčio, gyvybę signalizuojančio pulso. Tad kam užtverti kelią? Nemaža dalis menininkų naikina savo kūrybinius vaisius. Kad ir garsusis rašytojas Franzas Kafka naikino savo meno šedevrus. Lapas po lapo valgydino liepsnas savo rankraščiais. Dar kiti meno atstovai įsigudrino paskandinti savo kūrybinius kūdikius arba tiesiog palaidoti gyvus šaltoje ir kietoje it plienas žemėje. Argi tai ne žiauru? Skausmo kamuojamam būtina gydytis ir neversti aplinkinių kentėti, juk jie niekuo dėti. Laimei, Kafkos bendražygis Maxas Brodas nepasidavė provokacijai ir nesutiko būti skaudinamas ir kitiems neleido – išsaugojo savo draugo darbus.
Kodėl taip nutinka, kad Menas pradeda neapkęsti savo draugės Realizacijos? Kodėl nėra patenkintas tuo, kas pats yra? Kodėl save reikia deginti, skandinti ar slėpti stalčiuje ir laikyti po devyniais užraktais? Juk tiek veržeisi, tiek norėjai būti išgirstas, pamatytas ir realizuotas. Tad kodėl? Pasiaiškink!
Atoslūgis…
Nėra paprasta. Yra labai sudėtinga. Nėra pilnumos. Yra tuštuma. Vyksta užkoduoti mainai. Žmogus, piktosios dvasios, pats menininkas ar Dievas? Atsakymo nėra. Ir negali būti. Menininkas tik užduoda klausimus, atsakymai ne jam. Atsakymai sukelia šleikštulį. Pakėlus akis į garsaus menininko paveikslą nevalia atsakinėti. Atsakymo nėra. Būk geras mokinys ir visada klausk – tik klausdamas išmoksi ir atrasi save, nes atsakymų nėra. Atsakymai nemoko tavęs, jie tik trumpa stotelė – vieta, kur turi kilti kitas klausimas, paskui kitas ir dar kitas. Atsakymo nėra.
Menininkai yra kūrėjai, bet ne paveikslų, simfonijų, skulptūrų ar rašto darbų, jie kuria klausimus. Jie tai sugeba tobulai. Stovėdamas prieš garsųjį Leonardo da Vinci paveikslą „Mona Liza“ negali matyti atsakymų – jų nėra. Gali primityviai matyti merginą, ją supančius vaizdus, spalvas, nuotaiką, tik ne atsakymus. Kiekvienas žmogus savo galvoje susikuria galimus atsakymus į tai, ką mato, ką jaučia, ką girdi… Bet niekada nebus vienintelio ir teisingo atsakymo. Atsakymo nėra.
Realizacija žavisi Menu.
GRETA SIRVIDAITĖ
foto © tompetkus
| | | | | | | As Real As Life Autorius: | 2013 09 30 10:35 | Žiūrėta: 7146 Say to the mild melancholy of regret
That seizes the Sunday afternoon,
I will not let your charm be sullied
By those tears that wet
The first ten years from June.
June was my birthday, likely from then
Until I can remember, Sunday was slow
Like a praying mantis climbing an oak
And tears, like tea, had formal cause to flow.
I will not regret the stereoptic world
Seen through Sunday windows
Baffled by depths that overlapped dismay.
But I will say, I have seen many a photograph,
As real as life, and I have saved
A clipping about mountaineers who froze.
Ruth Stone, “As Real As Life”
https://vimeo.com/65820796
foto / © tompetkus | | | | | | | kai daiktai šaukiasi įvardijami Autorius: | 2013 09 18 13:49 | Žiūrėta: 6096 Niekas negali atstoti akimirkų, kai vaikštai
tarp daiktų lyg Adomas po rojaus sodą
prieš nuopuolį, kai viskas, ką matai, tave
stebina ir įkvepia. Tuomet daiktai šaukiasi
įvardijami, o tavo kalbos gebėjimas
lyg jautriausias muzikos instrumentas priskiria
žodžius daiktams išvengdamas klišių.
Tuomet daiktų paviršiai blizga, o jų
dermės išreiškia pirmapradę harmoniją,
kai žvelgdamas aplinkui prarandi laiko
nuovoką. Tuomet esi žmogus, kuris pateko
į pradžių pradžią, ir dėkoji už tai likimui eilėmis.
Tave užvaldo atgauta nekaltybė ir pirmapradis
žvilgsnis į daiktų švelnybę, kai joks daiktas
negali tavęs sužeisti, bet savo aksominiu
paviršiumi teikia pavargusiam protui prieglobstį.
Augustinas Dainys
foto / © tom petkus
| | | | | | | | | | | | | | atsineštiniai sapnai Autorius: | 2013 09 12 15:17 | Žiūrėta: 5902 Dyla nebeišsaugomai
nuo kiekvienos pilnaties
atsineštiniai sapnai –
jų buvo per daug, greitam ir giedram pabudimui,
ir per mažai, kad mus išlaikytų kartu..
Liūnė Sutema
foto / © tom petkus
https://vimeo.com/74184142 | | | | |
|
