[21:10:20] Kaštonai sako: dėl to tu turbūt pradėjai patikti simui;)
[21:10:27] Kotryna Raudonai sako: aš irgi niekšė, galėtume įkurti kokį kluba, kaip manai?
[21:10:37] Kaštonai sako: klausyk, mumis čia domisi tokie pinigingi vyrai, o mes juos tik primušt norim;)
[21:10:45] Kotryna Raudonai sako: siaube, kas dabar bus?
[21:11:02] Kaštonai sako: nuostabu!
[21:11:08] Kaštonai sako: mes fatališkos moterys
[21:12:11] Kotryna Raudonai sako: (flex) na taip, pagaliau!
[21:12:11] Kotryna Raudonai sako: :D
[21:13:41] Kaštonai sako: (dance)(dance)
[21:13:59] Kotryna Raudonai sako: eik tu sau, kai pagalvojau
[21:14:08] Kotryna Raudonai sako: tikrai nu kaip mes drįsom su jais, ypač jais, taip elgtis? :D
[21:14:57] Kaštonai sako: nes mes vienišos piktos senmergės, klausyk
[21:15:34] Kotryna Raudonai sako: šita mintis mane veža :D
[21:16:29] Kaštonai sako: kol kas tegul paveža, o vėliau ieškosim išeičių;)
[21:16:41] Kotryna Raudonai sako: pvz?
[21:16:45] Kotryna Raudonai sako: susirasim turtingus senbernius?
[21:16:49] Kaštonai sako: ištekėsim, nū.

Ačiū tau brangioji, tu esi nuostabi. Šiandien nėra paskutinis vakaras, dar išauš rytojus ir porytojus. Atsimeni, sakei, kad kai būsim senutės užsrišim skareles po kaklu ir tada va jau galėsim abi dievagotis laiko kai buvo KITAIP. Oj kiek daug kalnų mes kartu dar nuversim. Pažadu. Bisous.

Nežinau kas, gal tai, kad mes neturime kiemo ir nereikia jo tvarkyti?
Lomo*Vilnius*Katedra ir kutelenimai rūlz.

Tau atrodo, jog dabar, būtent dabar išsiskleidė didžiosios esmės, didžiojo supratimo sparnai ir jau tik nuo tavęs prilausys, ar sugebėsi pakilti virš mažo ir didelio triukšmo, virš smulkmenų, virš trapios prieinamybės. Tau atrodo, kad šiuo metu esi labai tvirtas, geras ir gražus – tvirtumas, gėris ir grožis visų pirmą susijęs su atlaidžiu šypsniu, su tyliu noru padėti kitam, nereikalaujant jokio atlygio. Regis, pajutai tai, kas yra nujaučiama, neapčiuopiama, kas žmogų taurina. Kažkas pašnibždėjo tau: dirbk, dirbk, dirbk – nesiskųsdamas, nedejuodamas, dirbk, bet visada turėk laiko įsižiūrėti į akis, į debesis, į akmenį, įsiklausyti į žodžius, garsiai ištariamus ar įsivaizduojamus, juk esi tam, kad atkarpėlę amžinybės pasvertum savaisiais principais, savaisiais veiksmais, savaisiais rūpesčiais. Kažkas trumpam sustabdė tave, kad suklustum, kad suabejotum, kad užsirašytum, kitam pasakytum. Ir tas momentas buvo labai šviesus, saldus ir kerintis.
[s.m.]

Matei?
Apkabinau žiedlapių sniegą. Balta. Pakvipo mano namai skaistumu pakvipo.
Šarlachinės mergaitės dar perryškios. Nereikia jo mylėt raudonumu... Nereikia.
Ji jau žydi. Gražiausia sodo dama. Vyšnaitė. Vyšnaitė balta.
Pakutenau jai ausį. Ir klausiausi jos ilgesingo juoko. Jis toks tobulas, be jokios tuštybės.

Ir tik tada kai skinsiu tavo uogytes, kurias taip ilgai brandinsi.
Tik tada pasidažysiu raudonai lūpas.